Atėjus laikui vaiką leisti į darželį,  tėvai sunerimta, kur gi rasti geras auklėtojas, kurioms visai dienai ramiai patikėtų brangiausią savo turtą. Tėvai pasirinkimo, žinoma, neturi – tad belieka pasikliauti laimingu atsitiktinumu. O kas gi yra gera auklėtoja? Kaip ja tampama? Kur jos ieškoti?

Kaip tampama gera auklėtoja

Geriausias bet kokio žmogaus vertinimo „prietaisas“ yra patys vaikai. Jie kur kas subtiliau jaučia žmones ir jų nepriversi pataikauti ar veidmainiauti. Jei jie nuspręs, kad tas žmogus jiems nepatinka – niekaip neįkalbėsi jų galvoti ir jausti kitaip. Ir atvirkščiai – jei žmogus jiems patinka – jie neslepia savo emocijų. Taip yra ir darželyje. Vaikai lygiai vienodai visais įspūdžiais dalijasi ir su tėvais namuose apie darželį, o su auklėtojomis darželyje – apie namus. Jie be galo atviri ir nuoširdūs. Taigi, gerą auklėtoją „atpažins“ pats vaikas.

„Gera auklėtoja yra ta, kuriai rūpi svetimi vaikai. Turiu galvoje – nuoširdžiai rūpi, nes tikro rūpesčio nesuvaidinsi, gal kartą kitą, bet tikrai ne kasdien, – sako darželinukų auklėtoja Irutė Drūteikienė, vaikučius prižiūrinti tris dešimtis metų. – Svajojantiems savo gyvenimą susieti su tokiais mažais vaikais, labai rimtai patarčiau: pirma padirbėkite darželyje ir tik po to nuspręskite, ar tai tikrai jums. Nes jūs galite rinktis profesiją – o vaikas auklėtojos pasirinkti negali“.

Jeigu manote, jog auklėtojos darbas – tiesiog darbas kaip dauguma kitų – ateini, atidirbi, išeini, tai reikėtų galvoti iš naujo. Klaidinga taip manyti ir ta klaida gali pagadinti gyvenimą ne tik suaugusiam žmogui, bet ir jo prižiūrimiems vaikams, o tai jau tikrai neatleistina.

Koks žmogus gali dirbti vaikų darželyje?

„Kai pagalvoju apie save, suprantu, kad likimas mane nuvedė  gyvenimo keliu, kuriuo esu labai patenkinta. Net neįsivaizduoju, kad galėčiau dirbti   kitokį darbą – ne auklėtojos. Gimiau Pažemiškių k., Dūkšto sen. Iš trijų vaikų šeimoje buvau vyriausia, todėl man teko prižiūrėti ir auklėti jaunesnę seserį ir aštuoneriais jaunesnį broliuką. Tiesa, baigusi Dūkšto vidurinę mokyklą, norėjau studijuoti miškininko specialybę, tačiau baugino tolimas Kaunas. Tad pasilikau Vilniuje, pedagoginėje mokykloje  mokiausi „geros auklėtojos“ paslapčių. Kadangi buvau krapštukė, man labai patikdavo įvairūs rankdarbiai. Baigusi mokslus, pagal paskyrimą atvykau dirbti į Vidiškių darželį,  tuo metu priklausiusiam dabartiniam „Meleksui“, kuriame buvo net 6  vaikų grupės“, – prisimena auklėtoja Irutė.

Vidiškėse ji sukūrė šeimą, susilaukė pati savo dviejų vaikučių, o šiandien pavadinimą pakeitusiame darželyje tebeugdo jau pirmųjų auklėtinių vaikus.

„Auklėtojui privalu turėti tam tikrų charakterio savybių. Tikrai ne kiekvienas gali juo būti. Jeigu tave erzina vaikai, o tiksliau – viskas, kas su jais susiję – triukšmas, lakstymas, verkimas, neklausymas… – tai nebus nei kantrybės, nei savitvardos. Yra žmonių, kurie, tarkime, negali pakęsti fizinio kontakto – tokiems irgi sunku dirbti su mažaisiais, juk jie nuolat tave liečia: ima už rankos, čiumpa už skvernų, glosto, baksnoja… Kartais jie bando „lipti ant galvos“. Jeigu negali to pakęsti – tai tikrai negali dirbti auklėtoja. Tiesiog vaikai yra tokie, jų negali keisti pagal savo pomėgius, charakterį, nuotaiką, „pritaikyti“ prie savęs. Auklėtojas dirba daug ir pasiaukojamai. Bet viską atperka pozityvi vaikų energija. Svarbiausia žinoti tai, kad vaikai klauso tų, kuriais pasitiki. O pasitikėjimas yra toks dalykas, kurį reikia užsitarnauti. Kitų receptų nėra“, – šypsosi auklėtoja.

Vaikų tėvai ir jų „norai“

Vaikai yra vaikai. Daug ką galima pateisinti ir suprasti. Tačiau kur kas svarbesni už juos būna jų tėvai. Neretai „elitiniai“ tėvai savo trūkumus ir bendravimo su savo vaiku spragas bando šalinti kaltindami pedagogus. Vaikystėje – auklėtojus, vėliau – mokytojus.

Auklėtoja Irutė atvirai sako, kad tėvai turi didžiulę įtaką jų darbui. „Gyvenime yra buvę visokių atvejų, tačiau mes stengiamės išvengti konfliktų. Visas kolektyvas sprendžia iškilusius nesusipratimus, ieškome geriausių sprendimų. Bet džiaugiuosi, kad taip būna labai retai. Mūsų vaikučių tėveliai gana draugiški, supratingi, mes daug tariamės vaikų auklėjimo klausimais, dėl renginių, dėl kažkokių projektų ar tiesiog kasdieniais klausimais. Rūbinėje stende nuolat keičiama įvairi metodinė medžiaga tėveliams. Neretai jie su mumis tariasi, prašo pagalbos ir pan. Kaip nuraminti vaiką, kaip susitarti su juo? Pirmiausiai tėvai turi sutarti tarpusavyje, kad jų reikalavimai nesiskirtų. O sudrausminti galima įspėjant dėl padarinių ir po to apribojant pramogas.

Bet verkiantį vaiką galima paimti už rankos, nuvesti prie kriauklės ir paprasčiausiai nuprausti rankytes, veiduką vėsiu vandeniu. Tai padeda jam atsitokėti, išeiti iš afekto būsenos, o tada jau jis ima girdėti, ką sakai. Isterijos apimtas vaikas jūsų negirdi – veltui tie visi moralai ir protingi argumentai. Pirmiausia reikia jį nuraminti, o tada ramiai paaiškinti kas ir kaip“, – pataria Irutė.

Apie gerus žmones

Gal ir pasikartosiu, tačiau gera auklėtoja (žmogus) – sėkmių sėkmė. Nes rasti tokį žmogų, su kuriuo ramia dūšia kad ir minutei, o ką jau bekalbėti apie visą dieną, gali palikti savo vaiką – gana sudėtinga. Juk nuo to labai priklauso vaiko emocinė būklė, kuri yra visos jo ateities pagrindas.

Ignalinos mokyklos „Šaltinėlis“ Vidiškių filiale dirba tikrai išskirtinai šaunus kolektyvas. Vaikai apie visus darbuotojus (auklėtojas, virėjas, vedėją, kiemsargę ir kt.) kalba lyg apie draugus. Žino, kokie jie svarbūs, vertina kiekvieno jų padarytą darbą: džiaugiasi, kad takeliai nušluoti, kad gėlytės žydi, kad kotletukai skanūs, kad vadovė groja ir taip be pabaigos. Iš smagaus vaikų čiauškėjimo ir vaikų džiugaus klegesio darželio kieme supranti, kad čia yra puiki atmosfera ugdytis vaikus, kad jie, auklėtojų ir viso kolektyvo dėka, yra tiesiog laimingi.

Autorės nuotr.