Skip to content

Kaip elgtis, jei iš jūsų vaiko tyčiojasi kiti mokiniai

MI informacija

Nors šiuo metu daug ir dažnai kalbama bei rašoma apie patyčių ypatumus tarp vaikų ir paauglių, tačiau jos, deja… tebevyksta. Tad, rūpinantis savo vaiko emocine būsena bei saugumu, labai svarbu laiku pastebėti ir atpažinti, ar vaikas nekenčia nuo patyčių.

Nėra specifinių ženklų, rodančių, kad jūsų vaikas patiria patyčias ar priekabes. Tačiau tikrai turėtų kelti įtarimą, kai pastebite, kad vaikas:

1. Grįžta iš mokyklos su sugadintais daiktais, praradęs daiktus ar pinigus;

2. Turi mėlynių, įdrėskimų ar panašių žymių;

3. Pradėjo eiti kitu keliu iš namų į mokyklą;

4. Ėmė nenorėti eiti į mokyklą be jokios aiškios priežasties;

5. Grįžęs iš mokyklos būna irzlus, nuliūdęs ar neįprastai emocingas.

Sužinojus apie tai, pirmiausia jus gali apimti pyktis arba liūdesys. Todėl vaikai dažnai nedrįsta tėvams sakyti apie patiriamas patyčias, nes bijo nuliūdinti savo tėvus. O kartais nepasakoja, nes mano, kad tėvai nepatikės arba tiesiog pasakys „Nekreipk dėmesio!”.

Tad, jei vaikas vis tik nuspręs jums papasakoti, kad mokykloje patiria patyčias, pirmiausiai reikia atidžiai išklausyti. Leisti vaikui išpasakoti viską, kas jam nutinka.

Pasakodamas apie bendraamžių patyčias, jūsų vaikas gali laikyti save skundiku. Tad būtina užtikrinti vaiką, kad jis labai teisingai padarė, nusprendęs papasakoti jums apie tai. Kiekvienam vaikui svarbu pajusti tokį palaikymą.

Išklausius, nepulti gėdinti: „Nebūk skystablauzdis, juk tave tik erzina!”, ar nuolat kartoti: „Pakentėk, visa tai praeis…“, arba „Tvarkykis su tuo pats“. Neturėtumėte galvoti, kad vaikas pats vienas susitvarkys su patyčiomis ar jam padės patarimas nekreipti dėmesio į pasityčiojimus ir užgauliojimus, nes taip tarsi nuvertiname vaiko patiriamus sunkumus ir išgyvenamus jausmus. Jei vaikas vis tik pasakoja jums apie tai, reiškia, jis prašo pagalbos.

Jokiais būdais nekaltinkite vaiko dėl patiriamų patyčių, teikdami: „Pats esi kaltas dėl to…“. Vaikas nėra kaltas, kad iš jo tyčiojamasi. O dažniausia tokiu atveju siūlomas patarimas ,,Duok atgal“, skatinantis agresiją ir mokantis jėga spręsti sunkumus, gali sukelti ir papildomų neigiamų pasekmių, nes atgal duodantį vaiką gali apkaltinti, kad būtent jis ir yra skriaudėjas. Be to, patiriantis patyčias vaikas yra silpnesnėje pozicijoje, jis nepajėgus apsiginti ir, sakydami „Duok atgal“, tarsi paliekame jį patį spręsti problemą, kurią turėtų spręsti suaugusieji.

Jei patys nujaučiate, kad jūsų vaikas vis tik patiria patyčias, tačiau pats nedrįsta apie tai pasakoti, tuomet verta paklausinėti apie tai savo vaiko draugų, bendramokslių ar mokytojų.

Labai svarbu, kad jūsų vaikas kam nors pasipasakotų apie patiriamas patyčias. Jeigu jis atsisako apie tai kalbėti asmeniškai su jumis, pasiūlykite jam pasikalbėti su kuo nors kitu: kitu šeimos nariu, klasės vadovu, socialiniu pedagogu arba paskambinti į ,,Vaikų“ ar ,,Jaunimo“ psichologinės pagalbos liniją.

Kai vis dėlto vaikas jums papasakoja apie patyčias, svarbu, kaip sureaguosite ir kaip elgsitės toliau. Nevertėtų elgtis skubotai, pavyzdžiui, pulti kalbėtis su besityčiojančio vaiko tėvais. Gali būti, kad būtent tokio elgesio jūsų vaikas labiausia bijo. Jis gali baimintis, kad dėl tokio pokalbio patyčios jo atžvilgiu dar labiau sustiprės.

Būtina kartu su vaiku aptarti, ką ir kaip toliau daryti. Gal jūsų vaikas sutiktų užrašyti, kaip iš jo tyčiojamasi. Kartu aptarkite galimybę drauge nueiti pasikalbėti su mokytojais. Gali būti, kad vaikas norės kalbėtis ne su savo klasės vadovu, o su kitu mokytoju, su kuriuo kalbėdamas jis jausis saugiau. O vaikui iš viso atsisakius kalbėti mokykloje, parodysite jo užrašus.

Labai svarbu, kad būtų kalbama su mokytojais apie patyčių pasireiškimus ugdymo įstaigoje, kad jie geriau žinotų, kas ir kaip vyksta. Gali būti, kad šaipomasi ne tik iš jūsų vaiko, bet ir iš kitų vaikų, o  mokytojai to nežino. Neturite galvoti, kad, viešindami patyčių atvejus, jūs keliate nemalonumus mokytojams, su jais galėsite ir pasitarti, kaip reaguoti į situaciją ir teisingiausiai elgtis.

Svarbu atminti, kad sumažinti ar sustabdyti patyčias – ne vieno žmogaus jėgoms. Efektyviam šios problemos sprendimui reikalingas aktyvus mokytojų, mokyklos administracijos, kitų tėvų ir pačių moksleivių įsitraukimas bei bendradarbiavimas. Patyčios nesiliauja iš karto. Tam reikia laiko. Todėl turite padrąsinti savo vaiką ir toliau pasakoti apie tai, kas vyksta.

Kita vertus, su vaiku galite aptarti, ką jam daryti pačioje patyčių situacijoje, pamodeliuoti įvairius variantus, pasiruošti, kad kitą kartą susidūręs su skriaudėju jaustųsi drąsiau. Dažniausiai skriaudžiamas vaikas jaučia baimę, nerimą, ką išduoda jo nuleista galva, susigūžimas, neramūs judesiai ir akių kontakto vengimas. Tad siūlyti pabandyti tokioje situacijoje pažvelgti skriaudėjui į akis ir ramiu, bet reikliu tonu pasakyti: „Baik, man tai nepatinka. Tu neturi teisės manęs pravardžiuoti“. Ir tokią akimirką jūsų vaikas jau patirtų savotišką laimėjimą, nes išdrįso situaciją stabdyti.

Labai svarbu pokalbio metu parodyti savo vaikui, jog jį mylite ir stengiatės padaryti viską, kad jis jaustųsi saugus. Pagrindinė tėvų funkcija, sprendžiant patyčių situaciją, tai – tinkamų mokyklos darbuotojų informavimas. Galima kreiptis į dalyko mokytoją, jei patyčios vyksta jo pamokoje, į klasės vadovą, jei klasėje ar popamokinių užsiėmimų metu. Galima kreiptis į įstaigos direktorių, jei tai vyksta drabužinėje, koridoriuose, pakeliui iš mokyklos arba jei problema vis nesiliaujanti klasėje. 

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *