Svajūnas Rimkevičius drožiniams kasmet sunaudoja po 20 kubų ąžuolo medienos

„Svajonių sodybos ieškojome penkerius metus. Radome. Nusipirkome. Ir toliau kuriame naujas svajones…“, – juokauja garsus tautodailininkas (Lietuvos tautodailininkų sąjungos Vilniaus skyriaus narys) Svajūnas Rimkevičius, jau dvejus metus su žmona ir sūnumis šeimininkaujantis Kazokinės apylinkių vienkiemyje, besiglaudžiančiame šalia kelio į Vilnių (oficialiai sodyba priklauso Zuikų k.). Tūkstančius kartų važiuota pro tą sodybą,   neįtariant, kokių nuostabių vietų  čia pat esama – be tyvuliuojančių ežerų, tačiau šimtamečių beržų ir ąžuolų paunksnėje. Apie šio drožėjo meistrystės pradžią ir ateities planus rašėme dar 2008-ųjų balandį. Tada a. a. kolega Mamertas, viešėjęs Dalios ir Svajūno Rimkevičių daugiabutyje Ignalinoje, pirmą kartą supažindino ignaliniečius su šia šeima, papasakojo apie jų planus, siejamus su Ignalina. Tepraėjo 8-eri metai, vėl susitikome su Svajūnu „patikrinti“, ar pildosi tos jaunatviškos svajonės ir planai.

Paviliojo Ignalina

Berašant tekstą sugrįžo ir mano atmintis. Ir nors pokalbio metu Svajūnas prisiminė pažįstantis mane, man pačiai prireikė visos paros, kad mintimis sugrįžčiau į mokyklos laikus, atgal daugiau nei du dešimtmečius, kai tuo metu pats Svajūnas atliko čia, Ignalinoje, karinę tarnybą. Beveik neįtikėtina, bet smagu! Taigi, Ignalinoje tarnavęs Svajūnas iš Veliuonos (Jurbarko r.) čia sutiko ir savo dabartinę žmoną Dalią, žavią ir darbščią merginą iš Vosiūnų.

Baigę mokslus, jiedu sukūrė šeimą, kurią sustiprino dviem sūnumis. Dalia mokėsi Vilniaus aukštesniojoje medicinos mokykloje, o Svajūnas Kaune įgijo staliaus-dailidės specialybę. Vyras nedirbo pagal specialybę, o patraukė į miškus, kurie jį viliojo nuo vaikystės. Ilgą laiką dirbęs Nemenčinės miškų urėdijoje, šiuo metu Svajūnas – pats sau darbdavys ir pats vykdytojas.

Tautodailininko kelias

Būtent Nemenčinės miškuose jis ir ėmėsi pirmųjų drožybos bandymų, kai reikėjo miškų urėdijos rekreacines zonas „pagyvinti“ kukliomis skulptūromis. Pajutęs, kad medis jo klauso, vyras rimčiau susidomėjo šia veikla. Pirmieji jo, kaip drožėjo, darbai pasirodė 2007 m. rudens derliaus šventėje. Nuo 2008 m. tituluotas tautodailininku ir jau pradėjo dalyvauti visose Kaziuko mugėse sostinėje, Kaune, Rygoje. Kasmet įgydamas vis daugiau patirties, Svajūnas tapo ir labai laukiamu ir mėgstamu tarptautinių parodų, plenerų dalyviu, pelnė gausybę apdovanojimų. Paklaustas, kur gi jo sėkmės ir kūrybos paslaptis, Svajūnas tiesiog nusijuokė, o paskui atsakė: „Aš nesu menininkas, belaukiantis įkvėpimo, kad sukurčiau kažką nepaprasto. Aš esu žmogus amatininkas – vykdantis žmonių svajones. Kartais manęs paklausia – kodėl pas tave tiek daug žuvyčių, saulių, paukščių? Todėl, kad tai patinka žmonėms. Drožėjo darbas – mano šeimos duona. Aš iš to gyvenu. Gaminu tai, ko reikia žmonėms, vykdau jų užsakymus, todėl ir nestoviu vietoje. Kas iš to, jei aš pasigaminsiu dvi galingas abstrakcijas ir žiūrėsiu į jas pats dešimtį metų. O dabar mano kūriniai graibstyte graibstomi. Per metus sunaudoju per 20 kubų ąžuolo“, – sako pašnekovas.

Dviejų žmonių visuma

Žvelgdamas į Dalios ir Svajūno gyvenimą iš toli, aiškiai suvoki vieną paprastą, net šiek tiek keliančią šypseną, tiesą: štai susitiko dvi absoliučiai giminingos sielos. Kalbi su Svajūnu, bet supranti, kad kalbiesi su jais abiem. Nėra atskirai vieno ir kito. Svajūnas – drožėjas, Dalia – mezgėja-nėrėja, tačiau jie abu kuria vienu ir tuo pačiu stiliumi, vienu įkvėpimu. O jų kūriniai drauge sudaro visą visumą. Abu Rimkevičiai yra žeme vaikščiojantys menininkai realistai. Jų darbus suprasti ir vertinti gali bet kuris žmogus, nes jie nėra sudėtingai stilizuoti. Jei Svajūnas išdrožė dievą Perkūną, tai tu ir matai jį. Jokiu būdu nenoriu suprastinti kitų menininkų kūrinių, tačiau juk esame matę tokių darbų, kad be užrašyto pavadinimo šalia, net ir per šimtą metų neatspėtume, kas gi ten vaizduojama. Mėgaujantis Svajūno ir Dalios darbais – pasimesti vaizduotėje ir reginiuose negresia.

Meistro sodyba

Prieš aštuonerius metus Rimkevičiams MI linkėjo: „Iki šiol Svajūnas neturi meistravimo dirbtuvių. Savo darbus neretai kuria tiesiog lauke. Bet svajoja turėti nuosavą namą ir bent nedideles medžio dirbtuves. Tad palinkėkime šiai darbščiai šeimai įgyvendinti visus sumanymus“. 2016-ųjų kovą su Svajūnu gurkšnojome kavą jų šeimos medinėje trobelėje, čia pat kūrenosi senoviškas pečius, o nuo meistro rankų sklido gaivus medžio kvapas. MI palinkėjimai išsipildė. Šioje nepaprasto grožio kelių hektarų sodyboje yra Svajūno dirbtuvės, lazdynų sodas, didžiulis Dalios braškynas ir… naujos svajonės. Suvešėjus naujam sodui ir išgenėjus du hektarus miško, Svajūnas planuoja įrengti čia skulptūrų parką. Po aštuonerių metų turbūt ir vėl pasimatysime.

Idėja jubiliejinei Ignalinai

Kad Svajūno skulptūros puošia ir kelis dešimtmečius puoš šimtus įvairių pasaulio šalių namus ir sodybas jau minėjau. Tačiau turbūt retas kuris žino, kad mūsų drožėjo darbais grožisi Molėtų, Kėdainių, pajūrio skulptūrų parkų lankytojai. Jų išvežta į Ameriką, rasi Baltarusijoje, Estijoje, Italijoje, kitur. Kažkaip liūdna pasidarė, kad mes, ignaliniečiai, negalime tuo pasidžiaugti. Štai Ignalinos seniūnas Valentas Rumbutis kvietė žmones teikti pasiūlymus apie Ignalinos atgaivinimą naujomis skulptūromis. Šia galimybe naudojamės ir mes su redaktoriumi Jonu Baltakiu. Siūlome skverelį, esantį Laivės ir Aukštaičių gatvių sankryžoje papuošti Svajūno Rimkevičiaus sukurta skulptūra, kurioje galėtų būti vaizduojama Ignalinos ežerų Undinė. Ar žvejys. Ar dar kas nors, ką sugalvosim. Svajūno duona – įgyvendinti mūsų svajones…

Nuotraukos J. Baltakio ir iš S. Rimkevičiaus asmeninio albumo