Turbūt geriausia žmogų įvertinti gali jį retsykiais  aplankydamas. Skirtumas tarp to, ką matei prieš metus ar prieš šešerius metus, ir ką matai šiandien – yra tikriausias ir iškalbingiausias žmogaus veiklos „paveikslas“. Norime, kad ir MI skaitytojai koja kojon žengtų su mūsų karšto žmonėmis, sekdami ir vertindami jų pasiekimus, nuopelnus, diegiamas inovacijas. Ne kartą  rašėme  apie Danguolės bei Zigmanto Kajėnų ūkį, tačiau akivaizdu, kad šie sumanūs ir darbštūs ūkininkai dirba kur kas greičiau, nei mes spėjame juos aplankyti ir papasakoti, kaip keičiasi karvių rojumi vadinamas ūkis.

Rubelninkuose tebegyvenantys ūkininkai neapsiriboja savo ūkio problemų sprendimu, jie seka valstybėje vykdomą politiką ir planuoja „pastovėti“ už save ir už kitus, kad pagaliau įrodytų galvotiems valdžios vyrams, kad be žemės ūkio Lietuva visai pranyktų. Nes būtent žemės ūkis yra visos Lietuvos pamatas. Deja, Žemės ūkio ministerija viena visų problemų nesureguliuos, tai turi suvokti Vyriausybė ir sistemingai keisti požiūrį bei tvarką. Pasirinkta kryptimi ūkininkai veda ir du savo sūnus Rytį ir Simoną, taip pat šalia pagrindinės veiklos dar ir ūkininkaujančius.

1992 m. nuo 3 ha nuosavos žemės ir penkių karvučių pradėję pieno ūkio veiklą, Kajėnai kasmet plečiasi. Šiandien jie dirba 300 ha nuosavos žemės ir augina 108 Lietuvos žalmarges ir juodmarges bei kitoje fermoje dar 70 galvų prieauglio, o jų ūkis – pirmasis Lietuvoje robotizuotas pieno ūkis. Tiesa, visai neseniai MI rašė, kad Vasiūliuose Linos ir Jono Čeikauskų ūkis robotizuotas ūkis yra pirmasis Lietuvoje, tačiau, pasirodo, suklydome šiek tiek ir mes. Nors įgyvendinti idėjas abu ūkiai pradėjo panašiu metu, tačiau Kajėnų ūkyje robotai darbuotis pradėjo 2015 m. liepą, o Čeikauskų – rugsėjį. Tik pastarasis visuomenei pristatytas gruodį, na, o Kajėnai neskubėjo – laukė rezultatų.

Pasak Z. Kajėno, laiko sklaidai ir atokvėpiui tiesiog nebeturima, nes baigus vieną darbą, pradedi kitą ir taip be pabaigos. Kajėnai dalyvavo Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 m. programoje, dukart gavo paramą pagal priemonės „Žemės ūkio valdų modernizavimas“ supaprastintąsias taisykles (parama – iki 150 tūkst. Lt). Pagal priemonę „Žemės ūkio valdų modernizavimas“ gavo ir ES paramą, kuri siekė 1 mln. 200 tūkst. Lt. Taigi, už šias lėšas ir pastatyta nauja moderni ferma, kurioje karves melžia robotas. Už ES paramos lėšas taip pat įsigytas pašarų dalytuvas, teleskopinis krautuvas, pora priekabų, mėšlo siurblys, elektrinis šepetys gyvuliams, girdymo įranga ir daug kitos reikalingos įrangos. Žinoma, nei ūkininkams, nei kitiems žmonėms pinigai iš dangaus nebyra. Tam reikalui žmonės skolinosi iš banko. Paskola su rezervu imta 10 metų, tačiau planuota grąžinti per 5 metus, o visiškai nuvertinus pieną ir mokant juokingai mažas kainas, paskola greičiausia bus grąžinta po 7-erių metų. „Nors mūsų ūkis 2004 m. gavęs mišraus ekologinio ūkio sertifikatą, visas ekologiškas pienas keliauja į bendrą katilą, kur už litrą pieno mokama 15–16 euro centų. Aš, kaip ir dauguma mūsų rajono ūkininkų, priklausau kooperatyvui PIENAS.LT. Ketverius metus esu šio kooperatyvo narys ir džiaugiuosi tuo, tik manau, kad čia dar nevyksta darbas visu pajėgumu. Apskritai, pas mus bėda ta, kad žmonės bijo sueiti į krūvą ir pasitikėti vieni kitais, tačiau visi labai nori būti viršininkais“, – svarsto ūkininkas.

Rytis ir Simonas – jaunieji ūkininkai, kurie taip pat gavo ES paramą, įsigijo technikos, kuria šeima naudojasi bendrai, visi trys ūkiai – visiškai modernizuoti. Toks šeimyninis ūkininkavimo modelis – įprastas mūsų rajone. Jaunuoliai ruošiasi pasinaudoti ir Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programos parama investicijoms į žemės ūkio valdas. Programoje planuoja dalyvauti ir pats Zigmantas, nes dar reikia fermoje įrengti ventiliatorių, pastatyti siloso tranšėjas ir kt.

Paklausiau, kas gi padeda susiorientuoti naujovėse ir suprasti, ko reikia ūkiui. O Zigmantas visai nesipuikuodamas patikino, kad viską žinąs pats. Ūkininkas viešėjęs kitų šalių – Lenkijos, Vokietijos, Olandijos, JAV, Izraelio, Suomijos, Čekijos ūkiuose ir žinąs, kaip turi veikti ūkiai. Tik rašydamas verslo planus, Zigmantas naudojasi konsultantų paslaugomis.

„Sėdime sulindę į TV ekraną ir žiūrime „Protų mūšį“, kai staiga suskamba telefonas ir sūnus Simas, būdamas Vilniuje (baigia studijas VGTU), ragina suskubti į fermą, nes dvi karvės jau kuris laikas nejuda pagal planą“, – juokiasi Zigmantas. Ūkininkui jau juokinga, o dažnam žmogui – dar sunkiai suvokiama. Pasirodo, iš bet kurio pasaulio kampelio prisijungęs išmaniuoju telefonu prie bandą reguliuojančios robotizuotos melžimo sistemos, matai visą savo fermą, kiekvienos savo karvės asmeninį dosjė ir išsamią kiekvienos jos dienos dienotvarkę. Štai kodėl Vilniuje būdamas Simonas anksčiau už kitus šeimos narius pastebėjo pakitimus.

Dar fermą aptarnauja šėrimo robotas, išmaniuoju telefonu valdomas taip pat iš bet kurio kampelio. Šėrimo robotas pats susiruošia pašarą, susismulkina, pasigardina miltais, ir tada toks smėlio laikrodžio formos „vyrukas“ ant trijų ratų išvežioja ir išdalina normuotus pašarus karvutėms. Tas pats robotas įsimena, kurioje vietoje pristigo pašaro, ir, pasigaminęs jo dar, grįžta ir baigia darbą. Vienu kartu jis susiruošia 600 kg pašarų.

Ir vis dėlto, net ir tokiame ūkyje reikalingos papildomos darbo rankos. Kadangi šiame ekologiniame ūkyje reikia paruošti ir pašaro bei prižiūrėti gausybę įvairios technikos, Kajėnai samdo 4 darbininkus. Du iš jų gyvena čia pat Rubelninkuose, o kiti du – Kajėnų šeimos namuose, nes jiems sudėtinga kasdien 30 km važinėti į namus. Danguolė vos spėja visai šeimai ir darbininkams kelis kartus per dieną gaminti maistą, tačiau jai liūdniau dėl to, kad labai retai abu su vyru vienu metu gali išvykti kur nors papramogauti ilgesniam laikui.

Norėdamas vieną turėti, turi atsisakyti kažko kito. Džiugu, kad Danguolė ir Zigmantas nenuleidžia rankų, o darbštumo ir pareigingumo išmokę ir savo atžalas, laukia dar ir į ūkius prisijungsiančių darbščių martelių.

Autorės nuotr.