Ko nejaudina žodis – to neišjudins ir lazda 

Amžininkų, senųjų filosofų raštai bei dvasininkai skambiais žodžiais kaskart mums primena, jog be kančios nepažinsime džiaugsmo ir palaimos. O filosofo Sokrato žodžiais tariant, „ko nejaudina žodis – to neišjudins ir lazda“. Praėjusią savaitę tradiciškai pradėjome švęsti krikščioniškąją šventę – šv. Velykas – Dvasios atgaivos šventę. O mūsų tradicijos – žmonių sąmonėje ir gyvenime užsifiksavusios visuomenės elgesio normos, vienokių ar kitokių veiksmų atlikimo tvarka. Mes juk žinome, jog prieš kiekvieną atgaivą, turime atlikti atgailą, apsivalyti, lyg ir tapti bent šiek tiek „švaresni“, geresni, doresni.

Po gavėnios įžengėme į Verbų sekmadienį. Šventintos Verbos – geros sveikatos, laimės ir sėkmės nešėjos. Po jo įsijautėme į Didžiąją savaitę. Kaip kiekvienas dirbome su savimi, ką iškentėjome, ko atsikratėme, su kuo amžiams atsisveikinome – kiekvieno asmeninis pasiekimas.

Didįjį ketvirtadienį – paskutinė vakarienė, kada Kristaus kūną ir kraują paverčia duona ir vynu. Turbūt pirmą kartą mūsų krašte vyko apeiginis kojų mazgojimas vyrams. Dūkšto parapijos ganytojas – kun. Sigitas Grigas, atlikdamas savotišką meilės, atlaidumo ir gailestingumo gestą, skatinantį pasukti atsivertimo keliu, numazgojo kojas dvylikai parapijos vyrų.

Kristaus kančios ir mirties dieną – didįjį penktadienį – pradėjome susilaikymą ir susivaldymą. Leistis prikalti prie kryžiaus – vadinasi tapti žmogumi. Toks nusižeminimas, savęs apiplėšimas yra tikroji meilės kaina.

Didįjį šeštadienį – krikšto pažadų atnaujinimas, vandens ir ugnies liturgija. Ignalinos parapijos klebonas Vidas Smagurauskas į tamsoje skendėjusią bažnyčią įnešė didžiąją žvakę, simbolizuojančią Kristų. Prieš tai nuo jos pridegęs visų tikinčiųjų rankose laikytas žvakes. Kristus yra šviesa. Įžiebus šviesą, viskas nušvinta, dingsta visos baimės – tai ir yra džiaugsmas. Tą naktį Priskėlė Kristus.

Kaip visas šias apeigas ir tradicijas interpretuosime –  taip ir gyvensime. Ką įžvelgsime, suprasime, išsiaiškinsime – tą ir turėsime. Juk viso ko esmė  yra  tikėjimas. Tikėjimas savimi, nuoširdus tikėjimas į Dievą (manau, kad  kiekvienas turime savo sampratą, kas yra Dievas).

Jeigu tikrai norime patekti į Olimpo kalną, neabejokime, kad kiekvienas žingsnis mus veda  jo pusėn.

Autorės ir kun. S. Grigo asmeninio archyvo nuotr.