Balandžio 5-oji ilgam įsirėš Ignalinos krašto tikinčiųjų atmintin, kaip viena liūdniausių ir skaudžiausių dienų, kuri tuo pat metu paženklinta ir stebuklo. Tos dienos rytą visiškai sudegė Ceikinių Švč. Mergelės Marijos vardo bažnyčia, gyvavusi 250 metų (statyta 1773 m.). Dievo namais vadinamą pastatą prižiūrėjo, remontavo ir puoselėjo Ceikinių parapijos tikintieji, vadovaujami kun. Marijono Savicko, bei vietos seniūnija. Per pastaruosius 7-erius metus Lietuvoje sudegė jau ketvirta bažnyčia. 2009 m. liepsnos prarijo Labanoro, 2012 m. – Kulautuvos, 2013 m. – Balbieriškio bažnyčias (beje, visos keturios, su Ceikiniais, turėjo Švč. Mergelės Marijos vardą), 2012 m. dar degė Tytuvėnų bažnyčia vienuolynas.

Pavojaus varpai

Tą rytą dūmus bažnyčioje pastebėjusi moteris ir pranešusi seniūnui Sauliui Zabolevičiui turbūt net nenumanė tokios baigties. Atbėgęs seniūnas atvėrė ąžuolines bažnyčios duris, skubėdamas žiūrėti, kas vyksta, ir prieš akis išvydo degantį altorių. Tą pačią akimirką buvo paskambinta Bendruoju pagalbos numeriu 112.

Gavus žinią, važiavau per miškus tiesiausiu keliu į Ceikinius, negalvodama apie Kelių eismo taisykles, ir niekaip negalėjau patikėti išgirsta žinia. Iššokusi ties Ceikinėliais į Ceikinių kelią, pamačiau juodus dūmus. Taip, tai tiesa. Priešais važiavusio, o pamačius dūmus – skriejusio „Sharan“ vairuotojo reakcija buvo žaibiška. Šįkart ne lenktynių ėjom, apsvaigę nuo pavasariško oro. Šįkart vijo nelaimė. Ceikiniuose jau dirbo kelios ugniagesių komandos, bažnyčia skendėjo pilkai juoduose dūmuose, o aplink susibūrę miestelėnai aikčiojo, verkė, žegnojosi ar sustingę žiūrėjo į jų akyse nykstančią bažnytėlę.

Atvyko ugniagesių komandos iš Ignalinos ir rajono kaimų gaisrinių taip pat Utenos, Visagino, Švenčionių. Stogą apėmusi ugnis prasiveržė pro stogą, apėmė bažnyčios bokštą, liepsnų liežuviai lindo pro langus. Tokiomis akimirkomis suvoki, kokį  pavojingą ir sunkų darbą atlieka ugniagesiai, ir pajunti  pagarbą šios profesijos žmonėms.

Ceikiniškių mintys

Gaisrą stebėjo ir buvęs seniūnas Juozas Velička. „Dvylika metų visi remontavome, krovėme pinigus į bažnyčią. Ir, va, kas liko. Dar prieš 5-erius metus surengėme specialius mokymus gyventojams gaisro atveju bažnyčioje. O dabar tegul dirba, kam reikia…“ – mosteli J. Velička. Daugiau nei dešimtmetį stebiu šį seniūną ir niekaip nesuprantu, kodėl jis nori pasirodyti abejingas, piktesnis ir atšiauresnis, nei yra iš tikrųjų. Kam gi tas storžievio kiautas? Juk jei jau tokiu metu atskubėjo buvęs seniūnas palaikyti savų žmonių, vadinasi jo širdis plaka lygiai taip pat, kaip ir visų, ji tokia pat jautri, mylinti, suprantanti, tik gal kartais… pasimetusi.

Stoviniuodami vis šnekučiavomės su kun. Marijonu ir jį globojusia Milda Dikmoniene. Bandėme kažkaip juokauti, nes reikėjo išblaškyti kunigą ir neleisti grimzti į neviltį. O kunigas ir pats neatsiliko: „Jei nenumiriau šiandien, reiškia dar gyvensiu lyg smerčio“.

Gal ir keistai kai kam pasirodys, bet kaip tik tuo metu prisiminiau ir kitus kun. Marijono žodžius, kuriais vadovaujasi ir kiti jo artimi žmonės: „Dėkokime Dievui už visas gyvenimo sėkmes, o labiausiai – už nesėkmes“.

Į prisiminimus nugrimzdo ir Milda: „Gražių prisiminimų, susijusių su bažnyčia, laikas prabėgo akimirksniu. Visi svarbiausi mano gyvenimo laiptai vedė į bažnyčią, prisiminimai siekia tuos gražius laikus, kai su tėvais, anksti ryte  tekant saulei, eidavome Velykų švęsto vandens parsinešti… Šiandien manoji Bažnyčia buvo tapusi paguodos namais, kurioje su savo vaikais giedodavome, muzikuodavome šv. Mišiose, puošdavome altorių, eidavome padėkoti Dievui už visas savo sėkmes ir už visas nesėkmes…“.

Neleistini pažeidimai

Dalykiškai į situaciją žiūrėjo rajono savivaldybės civilinės saugos vyr. specialistas Artūras Česliokas. „Per savaitę antras atvejis dėl gaisro, kuris mane labai neramina. Balandžio 1 d. degė Galų durpynas, šiandien – Ceikinių bažnyčia. Tačiau koks paradoksas. Kai apie nelaimę pranešama Bendruoju pagalbos numeriu 112, pirmieji informaciją gauna didžiųjų šalies portalų žurnalistai, tada šie kreipiasi į jus, o mes apie įvykį sužinome iš jūsų. Kai yra ministro įsakymas pirmiausia informuoti savivaldybių civilinės saugos specialistus. Vadinasi, sistema neveikia, jei mes informaciją apie pavojų gauname po kelių valandų nuo įvykio pradžios ir pan. O jei tuo metu reikalinga žmonių evakuacija, papildoma technika ar dar kas nors, o mes net nežinome, kad įvyko nelaimė. Šalies žiniasklaida tik paskelbia, kad kažkas vyksta, o realią pagalbą tuomet kas teikia?..“, – piktinasi A. Česliokas.

Apie teisiamuosius ir „teisėjus“

Kas savo kailiu išgyvenęs gaisrą, tik tas supras šias mano mintis. Nes nėra pasaulyje žodžių, galinčių apibūdinti tą jausmą, kada viskas, ką tu kūrei, akimirksniu išnyksta. Žinoma, visi supuola kalbėti, tave guosti ir patarinėti, kad visi turtai uždirbami ir vieni pastatai yra niekas, nes svarbiausia gyvenime – sukurti žmonių santykiai. Juos prarasti – prarasti viską. Tai tiesa. Deja, gaisro metu šie žodžiai nepasiekia didžiulę netektį išgyvenančiojo širdies. Jie ne tik atrodo beprasmiai, bet dar ir labiau žeidžiantys, nei guodžiantys. Tokios tragedijos metu jokie žodžiai nepaguos. Viskam reikia vienintelio ir patikimo vaisto – laiko, kurį mums dovanoja aukščiausiasis.

Žinau ir tai, kaip visi mėgsta pirmiausia ieškoti kaltųjų, daryti savas (dažnai absurdiškas) išvadas, teisti, smerkti ir kritikuoti. Tokių žmonių buvo ir šįkart. Klausaisi jų, stebi skruostais byrančias alkoholiu skiestas ašaras ir nesupranti: „Kas yra baisiau: pastatus sunaikinęs gaisras ar šėtono išniekintos žmonių širdys ir protai?“.

Gaisro metu sakiau tai kun. Marijonui, dabar sakau ir skaitytojams. Žmones labiausiai, deja, suvienija bendri priešai ir netektys, nelaimės. Gal ši siaubinga tragedija yra Dievo ženklas, suduoti „blogiui“ nokautuojantį smūgį ir visiems drauge kibti į talkas, į darbus ir atstatyti Ceikinių bažnyčią, vadovaujant kun. Marijonui. Buvo laikas – kai Ignalinos kraštuose ilgus metus kunigo-kūrėjo misiją atliko kun. Edmundas Paulionis. Dabar jau senokai šią misiją perėmęs kun. Marijonas. Paskui jį žmonės eitų turbūt ir į pasaulio kraštą, jei tik jis pats taip sugalvotų ir tam ryžtųsi. Jo nuveiktų darbų sąrašui turbūt jau reiktų knygos, o ne rašinio. Gaisro metu kun. Marijoną saugojo ir globojo ceikiniškė, kultūros ministro Šarūno Biručio padėjėja M. Dikmonienė. Nuo telefono ragelio nesitraukė ir pats ministras, vis tvirtai palaikydamas kun. Marijoną ir ramindamas tuo, kad bažnyčią kaip tik galės, taip ir padės atstatyti. Ką sugalvoja ministras Š. Birutis bei kun. Marijonas, tą ir padaro. Prikėlė Paringį, prikels ir Ceikinius.

Aplankė arkivyskupas Gintaras Grušas

Tos pačios dienos vakarą į Ceikinius palaikyti žmonių atvyko Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas, visi Ignalinos dekanato kunigai, kaimyninių Visagino, Švenčionių parapijų kunigai. Arkivyskupo G. Grušo mintys susiliejo su mūsų visų mintimis: „Tai ženklas, kad turime vienytis“. Miestelio kultūros centre buvo aukojamos šv. Mišios. Drauge su savo žmonėmis buvo ir seniūnas S. Zabolevičius su žmona Jurgita. Dar prieš kelias savaites naujasis seniūnas vardino planuojamus darbus, džiaugėsi savo bažnyčia, kurioje vyko svarbiausi jo šeimos gyvenimo įvykiai. Tačiau šiandien jis turbūt jau suprato, kad jo laukia didžiausiais gyvenimo iššūkis – drauge su kunigu ir savo seniūnijos žmonėmis dar kartą atstatyti Ceikinių bažnyčią. Ar taip ir bus – spręs Arkivyskupijos vadovybė.

Panašu, kad šis Dievo mostas paženklintas ir stebuklu. Po gaisro apžiūrėjus bažnyčią, visų nuostabai tarp krūvos pelenų liko ugnies nepaliesta spinta, stovėjusi zakristijoje, kur, kaip įtariama, ir kilo gaisras. Spintoje išliko šv. Mišių taurė, monstrancija, liturginiai drabužiai ir… šv. Agotos duonos riekelės. Pasak, kunigo, šv. Agotos duona – apsauga nuo gaisro. Štai jums ir akivaizdus stebuklas.

Po šv. Mišių žmonės neskubėjo skirstytis, šnekučiavosi, lyg kas iš aukščiau spaudė juos laikytis drauge.

„Paskendo dūmuose, sutirpo akyse, liepsnų liežuviuose nuodėguliais pavirto ramybę nešęs dvasios Rūmas. Štai taip, kaip kino juostoje, praslinko ši mūsų juodoji diena. Tą akimirką skaudu buvo, jaučiausi daug ko netekusi, verkiau verkiau… Ne viena aš verkiau, mačiau žmonių akyse ašaras, išgąstį, bejėgiškumą… Labai gaila buvo mūsų klebono Marijono, išgyvenau dėl jo, juk taip jis stengėsi, gražino mūsų Ceikinių puošmeną. Atsilaikėm visi. Labai sutvirtino ši vakarinė bendra malda, kurioje dalyvavo Ganytojas ir dvasininkija.

Versdama naują Ceikinių istorijos lapą norėčiau, kad bendras tikslas ir nuoširdi malda suartintų kaimynus, kad jie atleistų vieni kitiems, susivienytų ir nustotų pykti nežinia už ką.

Dievas siunčia ženklus. Jis kviečia mus statyti naują Bažnyčią, pirmiausia – savyje“, – vakaro tamsoje nulydėdama ceikiniečius, kalbėjo Milda.

Paskutinė žinia

Vakar Vilniaus arkivyskupija nutarė neatstatinėti sudegusios Ceikinių bažnyčios. Kadangi tokiu sprendimu parapijiečiai nepatenkinti, bus renkami gyventojų parašai už bažnyčios atstatymą.

Autorės ir J. Baltakio nuotr.