Įvairūs valstybės dokumentai mini Lietuvoje esant penkis etninius regionus. Remiantis susiklosčiusia tradicija, Lietuvos teritorija dalinama į Aukštaitiją, Dzūkiją, Suvalkiją, Žemaitiją ir Mažąją Lietuvą. Šiaurės Rytų Lietuvos pakraštys – išskirtinė mūsų valstybės kertelė, įsiterpusi tarp Aukštaitijos ir Dzūkijos ir tik formaliai vadinama Aukštaitijos dalimi. Tai gamtos įvairovės, medinės architektūros, savito kalbinio, kulinarinio bei turtingo baltų mitologinio ir istorinio paveldo kraštas, kuriame galbūt ,,kalėsi‘‘ XI–XIII a. Lietuvos valstybingumo lopšys. Tai iki šiol nepripažintas karaliaus Mindaugo gimtinės kraštas, turėjęs savitą ir paprotinę teisę. Neįsigilinus į jos esmę, dalis jos elementų po krikšto įvardinti burtais.

Geografiniu požiūriu – tai kraštas nuo Neries vidurupių pietuose iki Breslaujos ežeryno šiaurėje, nuo Šventosios ištakų vakaruose iki Naručio ežero rytuose. Didžiuma šios teritorijos – Baltijos kalvyno takoskyros gūbriai tarp Neries ir Dauguvos vidurupių. Geografai šią Baltijos kalvyno dalį pavadino Švenčionių aukštuma. Kokį pavadinimą ši teritorija turėjo mūsų valstybės kūrimosi ištakose, istorijos šaltiniai vienareikšmio atsakymo nepateikia. XIII a. pirmoje pusėje kronikose aptinkami pavieniai NALŠIOS žemės paminėjimai. Iš to istoriografijoje įsivyravo nuostata, tapatinanti Nalšią su Šiaurės Rytų Lietuvos pakraščiu. Galbūt ši, buvusi lietuvių genties etninė žemė, senovėje vienaip buvo vadinama savų ir kitaip kaimynų. Tokiam vertinimui teikia dingstį įrašai Vygando Marburgiečio kronikoje. Joje parašyta, kad 1390 m. kunigaikštis Vytautas su saviškiais išvyko iš Gardino, perėjo per Nerį ir ėjo ,,pirmyn į Lietuvą‘‘ (ne į Nalšią). Jie žygiavo Lietuvos krantu ir paėmė Maišiagalą…, Kernavę (1). Kronikos informacija byloja apie dešinį Neries krantą, vadinamą Lietuvos (o ne Nalšios) žemę. Tai logiška, nes iki Neries dešiniųjų vidurupių plėtėsi lietuvių genties etninės žemės. Šis V. Marburgiečio kronikos liudijimas palankus vertinimui, jog šis kraštas (Šiaurės Rytų Lietuvos pakraštys) – siaurąja prasme vadinamoji Lietuva. Istorikas M. Stryjkovskis XVI a. šią teritoriją (Šiaurės Rytų Lietuvą) įvardino Užnerio Lietuva

Vėlesniais amžiais geografai ir istorikai pavadinimus kildino iš šioje teritorijoje prieš šimtus metų buvusio seniausio, istoriškai įtakingiausio, o sakraliniu požiūriu – svarbiausio – Švenčionių miesto. Vietine, rytų aukštaičių puntininkų tarme, vadinamo ,,Švincionimis“. Šioje teritorijoje gyvenę žmonės davė pradžią brūkšniuotosios keramikos kultūrai ir išvystė ją iki suklestėjimo, kuri peraugo į Rytų Lietuvos pilkapių kultūrą, išlikusią iki pat XII–XIII a. sandūros ir lėmusi Lietuvos valstybingumo užuomazgą (2).

Šio regiono žmonės išgyveno visai kitokius kataklizmus, nei kitų regionų. Šiose žemėse gyvenantieji visada buvo istorinių grumtynių ir nelengvų dvasinių išbandymų centre. Nuo seniausių laikų krašte vyko įnirtingiausios gynybinės kovos su krivičiais, vėliau su kalavijuočiais dėl savo tapatumo išsaugojimo. Šiame krašte smarkesni buvo ir XIX a. valstiečių bruzdėjimai, ir skausmingesnės to pasekmės. Tai primena sukilimo dalyvių egzekucijų vietos, pavadintos Kartuvių, Pakartuvių… vardais ir ištuštėjusiose lietuvių sodybose apgyvendinti slavakalbiai kolonistai. Šį kraštą ypač „pamylėjo“ Pirmasis pasaulinis karas, kai jame nusistovėjo vadinamoji Hindenburgo fronto linija. Krašto gyventojų sodybose įsikūrę kaizerio kariai sunaikino, išgrobstė žmonių turtą, išskerdė gyvulius.

1918 m. lapkritį kapituliavus kaizerinei Vokietijai, nepasitraukę vokiečių kariai ir prie jų prisišlieję „revoliucionieriai“ būrėsi į savarankiškai veikiančias mažas ginkluotas „duoneliautojų“ gaujas. Pafrontės zonoje kitokios valdžios nebuvo. Tada šiame Lietuvos pakraštyje mezgėsi baltųjų, raudonųjų, bermontininkų ir kitokių „politinių“ pakraipų židiniai. Kerojo visuotinė savivalė. Didesnių kaimų bendruomenės apsigynimo tikslais „kūrė“ savo valdžią, telkė savigynos būrius. Kūrėsi mažytės „respublikos“. Daugelio jų pėdsakus išdildė laikas. Žinomiausia iš jų, kraštotyrininkų aprašyta Dvilonių respublika.

Tarpukariu regione buvo niekinamas etninis paveldas, draudžiama lietuvių kalba, uždarytos lietuviškos mokyklos. 1939 m. kapituliavus lenkų okupantams, juos pakeitė naujieji – bolševikų okupantai ir, atkirpę dalį krašto teritorijos, priskyrė ją Gudijai, kurios tik mažuma su Švenčionių miestu 1940 m. buvo grąžinta Lietuvai.  

Šiaurės Rytų Lietuvos pakraštys – ilgiausiai buvęs okupuotas Lietuvos regionas. Socialinių įvykių verpetuose trupėjo šio krašto teritorija. Didžioji jos dalis prarasta. Tai atsiliepė gyventojų demografinei sudėčiai, mentalitetui.   

Atgimimo laikotarpis irgi įnešė savitas korekcijas socialinėje atskirtyje. To pavyzdys – „juodom“ legendom grįsta, mistinė Didžiasalio gyvenvietė, kurioje dabar „siūloma“ apgyvendinti musulmonų  pabėgėlius.   

Ilgai šį kraštą skriaudė svetimi dėl naudos, o vėliau ir savi – dėl informacijos stokos. Atgimimo laikotarpiu, 1994 m. priimant Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymą, buvo pažeistas šio krašto teritorinis vientisumas ir įteisintas likusios Švenčionijos dalies administracinis skaldymas: Švenčionių r. priskirtas Vilniaus, o Ignalinos r. – Utenos apskritims. Apie tai prof. Paulius Kavaliauskas 1995 m. rašė: 

„Švenčionių kraštas – vienas labiausiai nevykusios valstybinės politikos nuskriaustų etnokultūrinės Lietuvos regionų… Išbraukti šio krašto – mūsų kultūros istorijos paminklo – vardą iš atgimusios Lietuvos žemėlapio, neleidžiant atsigauti ir tvirtėti šio regiono teritorinei savimonei – geopolitinė šventvagystė prieš tautą…“ (3).

Aiškumo dėlei, pateikiu Lietuvos archeologų sudarytą II tūkstantmečio pradžios baltų genčių lokalizacijos žemėlapį (4).

Baltų gentys II tūkstantmečio pradžioje

Žemėlapyje matome 9-uoju simboliu pažymėtą lietuvių genties teritorijos lokalizaciją. Ji įsiterpusi tarp sėlių (8), aukštaičių (5) ir dzūkų (10) genčių teritorijų. Teiktina hipotetinė prielaida, kad ši, lietuvių genties žmonių apgyvendintoji žemė ir buvo pirminė besikuriančios Lietuvos valstybės teritorija. Ją sąlyginai galima pavadinti ,,lietuvių“ Lietuva. Jos žemių vadai rūpinosi savo ir gentainių saugumu, statėsi gynybines užtvaras, kurių likučiai dabar vadinami budakalniais (vortakalniais), pylimais, piliakalniais ir perkasomis tarp vandenviečių.

Kalbinis paveldas liudija, jog jie šnekėjo rytų aukštaičių puntininkų tarme. Tai pereinamoji etnokultūrinė zona – Aukštaitijos Dzūkija. 

Baltų genčių lokalizacijos geografiniame žemėlapyje pavaizduota, kad lietuvių genties žmonės gyveno Šiaurės Rytų Lietuvos pakraštyje ir prie jo prigludusiose Gudijos žemėse. Tai matome pateiktame žemėlapyje.

Mūsų valstybės kūrimosi ištakose šis kraštas turėjo saugumo ir buities privalumų. Arti nebuvo plačių upių, kuriomis iš jūros plaukdavo užkariautojai. Aukštų kalvų pašlaitėse lengviau buvo įsirengti gyvenamą (urvinį) būstą. Tokius faktus mini istorikas B. Kviklys. Pakalnėse šaltiniuoti neužšąlantys upokšniai apskritus metus buvo vandens ir maisto rezervai. Juose primityvios žūklės įranga žvejyba buvo sėkmingesnė. Seklių upokšnių vagų kirtimui nereikėjo tiltų. Tai buvo komunikavimo privalumai žmonėms ir takai migruojantiems kanopiniams žvėrims. Riogsojo dideli kokybiško molio paviršiniai telkiniai. Jis naudotas reikalingų buičiai primityvių indų gamybai. Daug jų šukių randama iki šiol. Manoma, kad dėl tų privalumų, lietuviais vadinama baltų gentis, klajodama paskui elnius, ilgam apsistojo šiame krašte.  

Ignalinos ir Švenčionių rajonų sausų pušynų paežerėse aptiktos gausios akmens amžiaus žmonių stovyklavietės. Akmens įnagių liekanų radiniai ŠR Lietuvos pakraštyje liudija žmogų čia nuolat gyvenus naujajame akmens amžiuje, 5–4 tūkst. metų pr. m. e. (5). Pavienių radinių pasitaiko ir dar iš senesnių, viduriniojo akmens amžiaus laikų. Švenčionių r. Reškutėnų mokyklos muziejuje saugoma molinio puodo šukė su lino audeklo įspauda. Mokslininkai nustatė, kad tam eksponatui dešimtys tūkstančių metų. Tokia ilga ūkinės veiklos istorija šiame Lietuvos pakraštyje. Ji seniausia dabartinės Lietuvos teritorijoje. 

1978 m. apželdinant rytinę Kretuono ežero pakrantę, buvo aptikta apie 1,4 ha ploto III–II tūkstantmečio prieš Kristų akmens amžiaus gyvenvietė (vienintelė tokio dydžio Baltijos šalyse). Joje pirmą kartą Lietuvoje buvo rasti akmens amžiaus žmonių kapai (6).  

Archeologiniai radiniai liudija – Švenčionių aukštumoje lietuvių genties žmonės anksčiausiai įsikūrė sėsliam gyvenimui (7). Ir plėtėsi į pietryčius link Neries vidurupių. Tai buvo natūraliais vandenų telkiniais ir jų protakomis apsaugota žemių nuošaluma. Ją nuo šiaurės rytų iki pietvakarių supo dabar Gudijai priklausantys ežerai, besitęsiantys nuo Pastovių –Miadelio–Naručio–Svierių iki Panerio dvylikos ežerų pynės, užsibaigiančios Baltuoju ežeru. Pietuose ribojo Neries vidurupio vaga. Ši teritorija priminė pusiasalį, kurį nuo „sausumos“ skyrė Rėkučių pylimas: kelių dešimčių kilometrų ilgio šakų ir rąstų įtvirtinimai, apvedžioti giliais grioviais. Šiame „pusiasalyje“ dunksojo daugybė pilių ir kitokių gynybinių įtvirtinimų. Ypač jie buvo svarbūs valstybės kūrimosi ištakose. Vėliau, dėl socialinių ir istorinių pokyčių krašte, ypač nužudžius karalių Mindaugą, dalis gynybinių įtvirtinimų neteko savo svarbos, buvo apleisti, ėjo užmarštin. Tarp jų ir Rėkučių pylimas bei kiti įtvirtinimai. Daugelis jų (Rėkučių pylimas, gynybiniai įtvirtinimai tarp ežerų protakų, signaliniai stebėjimų bokštai bei piliakalnių tinklas aplink Švenčionis) šimtmečius buvo nežinomi ir tik jų dalis XX–XXI a. sandūroje buvo išaiškinti.

Šio krašto gentainiai statėsi sudėtingesnius gynybinius įtvirtinimus, nei kituose Lietuvos regionuose gyvenę žmonės. Tai daryti vertė gynyba nuo dažnų slavų, ypač krivičių genties puldinėjimų ir organizavimas atsakomųjų išpuolių. Slavų kronikos šias lietuvių genties kariaunas vadino „litvomis“. Teikiama hipotetinė prielaida, kad galbūt nuo žodžio „litva“ kilo ir lietuvių genties pavadinimas, vėliau išsaugojęs vardą ir Lietuvos valstybei.  

Gudijos kraštotyrininkai mini, kad Šiaurės Rytų Lietuvos pakraštyje ir prie jo prigludusioje Gudijoje senovėje klestėjo akmenų kultas (8). Tokiems teiginiams palanki paspirtis akmenų pavadinimų (Aukų, Kupolinis, Girnos, Bukasis, Pakūtos akmuo…) kilmės legendos ir įvairios tematikos ritualiniai renginiai vykę prie akmenų: Atnašos už žuvusiuosius (ant Antakmenės Piestokalnio Aukų akmens), Didžioji piemenų kupolia (prie Kupolinio), Maldos (prie Girnos), Atgailos (prie Pakūtos), Prirašymo prie „bernų“ (Bukasis akmuo).

Švenčionija – turtingiausias Lietuvos regionas vietovardžiais su šaknimis „švent“ ir „alk“, bylojančiais apie gausą buvusių pagoniškų kultaviečių. Jų tarpe ir plačioje apylinkėje, net regione turėjusių garsą šventviečių. Iš jų paminėtinos: Ladakalnio, Perkūno kalno, Antakmenės Aukų akmens ir kt. šventvietės.

Įsigalėjus krikščionybei, žynių veikla buvo decentralizuota. Jie išsiskirstė po apylinkes ir užsiiminėjo individualia gydymo veikla, puoselėjo žinomas vaistažolių augimvietes, plėtė jų plantacijas. Tai nulėmė, kad Švenčionių krašte nuo seniausių laikų paplito žolininkystė. XIX a. viduryje žynių sukaupta praktika susidomėjo verslininkai. 1883 m. Naumas Taraseiskis įsteigė Švenčionių vaistažolių fabriką. Tai buvo vienintelė tokia įstaiga Baltijos šalyse ir tuometėje Lietuvos – Lenkijos valstybėje.  

Žyniai ne tik gydė. Jie puoselėjo ir „laumes“ – sutartinių giesmių atlikėjas, kurių sukurti tekstai ir melodijos išlikę ir puoselėjami iki šiol ryčiausiame Adutiškio–Tverečiaus krašte. Žyniai sakytiniu būdu perteikdavo ir socialinių įvykių glaustus tekstus. Tai buvo penas legendoms, sakmėms. Todėl jų tiek daug šiame krašte, ypač apie karalių Mindaugą. Tarp jų plačiai pasklidę ir pasakojimai, kad Cirkliškyje, Perkūno kalne buvusioje pagonių „vyskupų“ pilyje įvyko suokalbis nužudyti karalių Mindaugą.

Šiame krašte daugiausia ir ežerų, kurių pavadinimai turi šaknį „ilg“. Jų vardai kilę ne nuo ežerų formos, o nuo ritualinių sutartinių giesmių, aidėjusių ežerų pakrantėse, pagerbiant kovose žuvusius karžygius. Apie tai rašiau straipsnyje „Ilginės“ (MI, 2015-10-30, Nr. 82).