Skip to content

Iš kur šita smarvė?

Arminė NORKĖ (Mažulonys)

Apie valdžios pridarytas nesąmones daug ką galima pasakyti. Turbūt kiekvienas pasakys, kad anksčiau žmogui, nelaimei ištikus, pagalbą prisišaukti buvo greičiau ir paprasčiau. Kiekvienas žinojo, kaip, sakysim, į greitąją skambinti. Arba į gaisrinę. Paskambini į savo rajoną, pasakai, kas nutiko, ir ten jau žino, kur važiuoti. Viskas buvo čia pat.

Dabar valdžia vieną numerį padarė. Paskambini ir pradedi aiškinti, ko tau reikia. Kol išaiškini, kol ten supranta, būna, kad ir pagalbos nebereikia.

Beje, kitai tarnybai, sakysim, dėl elektros gedimo, dar ir ne iš karto prisiskambini, muzikos pasiklausai, o tuo tarpu centukai iš tavo kišenės greitai kapsi: trumpieji numeriai, kuriuos tokios tarnybos naudoja (žmonių labui, girdi, kad įsiminti paprasčiau būtų) gerokai brangiau skambinančiam kainuoja.

Turbūt daug kam aišku, kad tokių tarnybų įkūrimas visų pirma buvo naudingas atitinkamos įrangos tiekėjams. Dabar gi visur kompiuteriai, kuriems atitinkamų programų reikia, o jos, žinia, brangiai kainuoja. Sukišami pinigai, o jeigu neveikia, kaip elektroninis receptas, vėl reikia mokėti, tobulinti. Vėl byra į kišenes ir pro kišenes…

Bet čia kalbame apie svarbiausias tarnybas – gaisrinės, policijos, greitosios. Kodėl žmonės neretai skundžiasi, kad su jomis sunku susisiekti ir normaliai pagalbos prisišaukti?

O Ceikinių bažnyčios gaisras to nepaaiškina? Ką reiškia tai, kad rajono tarnybos apie gaisrą buvo informuotos vėliau negu žiniasklaida? Ar tik ne tai, kad dirbantys tokiose skambučių kontorose apie nelaimes pirmiausia skuba pranešti žurnalistams?

Cituoju Ignalinos rajono savivaldybės civilinės saugos vyr. specialistą Artūrą Česlioką: „Kai apie nelaimę pranešama Bendruoju pagalbos numeriu 112, pirmieji informaciją gauna didžiųjų šalies portalų žurnalistai“.

O tai, kad pirmiausia informuojami ne tie, kuriuos privalu informuoti, jau norisi (gal net galima?) vadinti nusikaltimu, ir tuo galėtų pasidomėti, kaip sakoma, „atitinkamos institucijos“. Į pagalbos skambučius atsakinėjantys darbuotojai nepraneša apie nelaimę tiems, kuriems privalo pranešti pirmiesiems, o skambina žurnalistams.

Be to, daro tai darbo metu, galbūt neatsakydami į skambutį kitiems, kuriems irgi reikia pagalbos.

Antra, tai, žinoma, daroma ne už dyką. Vos atsiradę, „nepriklausomi“ laikraščiai pirmiausiai skubiai susirado savo informatorius įvairiose žinybose. Tai buvo taip seniai, prieš ketvirtį amžiaus. Dabar, kai žinios apie visas nelaimes suplaukia į vieną vietą, jas gauti daug lengviau, gal net ir pigiau. Ar ne todėl mūsų žiniasklaida taip nemėgsta kalbėti apie bendrojo pagalbos telefono bėdas ir trūkumus? Kas kirs šaką, ant kurios sėdi?

Vis dėlto informatoriams reikia mokėti. Įdomu būtų sužinoti, ar visokių laikraščių, žurnalų, interneto portalų ir televizijų buhalterijose yra tokia grafa: atlyginimas informatoriams?

O jeigu nėra, vadinasi, mokant informatoriams, naudojamasi vadinamąja juodąja buhalterija. Ta pačia, kuria žurnalistai taip nuoširdžiai piktinasi. Kas ta žurnalistine juodąja buhalterija rūpinasi, kas ją tvarko, ar visokie redaktoriai apie ją žino? Šituo irgi galėtų atitinkamos tarnybos pasidomėti.

O skambučių centruose dirbantys informatoriai ar iš žiniasklaidos gaunamą užmokestį deklaruoja? Ar mokesčius sumoka? Ar ir čia klesti vadinamieji vokeliai? Tuo irgi, atrodo, turėtų atsirasti kam pasirūpinti.

Tik kažkodėl man atrodo, kad visa tai bus nuleista tylomis. Pabandykite pajudinti žiniasklaidą – iš karto būsite apkaltinti laisvo žodžio persekiojimu. O tai, kad tas „laisvas žodis“ kartais nelabai maloniai kvepia – tai jau smulkmenos. Svarbiausia – visokios laisvės.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Reklama ir skelbimai svetainėje