Praėjusi savaitė įsiūbavo ne tik rajono, bet ir visos Lietuvos gyventojų vaizduotes, sujaukė mintis, privertė susimąstyti. Per vieną savaitę dviejose mūsų rajono bažnyčiose kilo gaisrai. Kazitiškio mūrinė bažnyčia iš dalies išgelbėta, tačiau Ceikinių bažnyčia sudegė visiškai. Bet, kaip sako vietos gyventojai, neatsigavę po patirto šoko per gaisrą, jau kitos dienos popietę buvo visai sugniuždyti, gavę žinią iš aukštųjų dvasininkų.
Balandžio 7-osios rytą „Mūsų Ignalinos“ redakciją pasiekė liūdesio kupina žinia – Vilniaus arkivyskupijos sprendimu, Ceikinių švč. Mergelės Marijos vardo bažnyčia nebus atstatoma. Kaip sakė kun. Marijonas Savickas, toks sprendimas nuliūdino ir jį, tačiau ne jo valioje kažką pakeisti. O Ceikinių parapijos tikintieji nusiteikę tvirtai ir ryžtingai. Daugiau nei 500 metų gyvuojantys Ceikiniai garsina Lietuvą iškiliais ir dvasingais žmonėmis. Kartų kartos augo bažnyčioje, kūrė šeimų ir krašto tradicijas. Juos, net ir tuos, kurie šiuo metu gyvena Anglijoje ar Airijoje, sukrėtė žinia apie gaisrą bažnyčioje, tačiau dar skaudesnį smūgį širdgėlos prispaustiems žmonėms sudavė dvasininkija. Skaudu, kad žmonės paliekami lyg našlaičiai klajoti po svetimas parapijas. Jei dvasininkija mano, kad žmonėms nereikalinga bažnyčia – vadinasi Lietuvos dvasininkija netiki krikščioniška šalies ateitimi. Nors panašu, kad kaimų ateitimi niekas netiki. Keliai dažnai netvarkomi, žiemą nebarstomi ir nevalomi, mokyklos užsidaro, gydymo įstaigų mažėja – žodžiu, daroma, viskas, kad vieni bėgtų iš kaimo, o tie, kurie dar bando vaidinti patriotus, natūraliai ir greitai čia nusigaluotų.
Kita vertus, kas gali pasakyti, kaip viskas atrodys po 20-ties metų? Juk prieš kelkis dešimtmečius prie ežerų (tokiame kaime, kaip Palūšė), namus statėsi tik „ubagai“, o štai dabar viskas apsivertė aukštyn kojomis ir ubagai be jokių pastangų virto milijonieriais. Nesiųskime buldozerio į kaimus. Nežinia, kaip viskas apsivers dar.
Ceikinių parapijos tikintiejidar nepraranda vilties gauti leidimą statybai, todėl ketina teikti prašymą Vilniaus arkivyskupijai, kad būtų leista atstatyti bažnyčią.
Žmonių mintys
Ceikinių seniūnijos kolektyvas:
Bažnyčią atstatyti būtina. Daug metų ir žmonių dirbo ir stengėsi dėl mūsų Šventovės. Seniūnija taip pat nuolat prisidėjo, kuo galėjo. Niekas niekada neverkė ir nesiskundė, kad nereikia, nedarysim, nenorim. Pažiūrėkite, kokie mūsų Ceikiniai. Ir tai kunigo Marijono iniciatyva. Žmonės noriai aukoja, ir noriai patys dirba, nes visiškai pasitiki kunigu. Jis nė cento neišmes veltui. Ką sugalvojo, tą ir padarė – jo darbo rezultatai matomi visiems.
Pranciškus KRISTANAVIČIUS, Ignalina:
Niekaip nesuprantu tokio sprendimo. Bažnyčia juk duonos neprašo. Jei žmonės nori ir sutinka ją prižiūrėti ir tvarkytis, tai tegul ir statosi, tvarkosi. Kad žmonės galėtų drauge melstis, nereikia karalijų, užtenka tik bažnyčios.
Irena ČIUČIURKAITĖ, Nalivaikos:
Gyvenu Vilniuje, tačiau čia gyvena mama. Visi, kurie esam išsibarstę po pasaulį, be jokių internetų, laiškų ir telefonų žinome, kad kasmet susitiksime per visas didžiąsias šventes bažnyčioje. Nuo mažų dienų esame įpratę gyventi tokiu ritmu. Visas mūsų krašto žmonių gyvenimas sukasi apie bažnyčią. Ir gimsta, ir bręsta… ir miršta visi čia… Tai neatsiejama mūsų krašto tradicija. Dar negaliu suprasti, kas gi dabar bus?
Vanda KLIUKIENĖ, Kančioginas:
Labai gaila bažnyčios. Toks šviesus mūsų kraštas. Šviesūs žmonės. Žinote, ir kunigai mūsų krašte buvo ir yra išskirtiniai, korektiški. Nesu tas žmogus, kuris kas sekmadienį eina į bažnyčią, tačiau bažnyčią išlaikyti visada padėjau, nes tikiu jos svarba ir įtaka mūsų bendruomenei. Neįsivaizduoju, kad mūsų žmonės nesugebėtų susidoroti su ištikusia nelaime.
Janina TUSKENIENĖ, Ceikiniai:
Bažnyčioje giedu 40 metų. Kai sekmadienį visi išėjom iš bažnyčios, negalvojom, kad tai – paskutinis kartas. Anksčiau buvo kiek sunkiau, bet paskutiniais metais visi: ir vyresni, ir jaunimas tiesiog veržėsi prie bažnyčios. Visos šeimos stengėsi „šliūbą“ paimti bažnyčioje. Kad jau šiais laikais neatstatyti savo bažnyčios, tai čia būtų ir gėda, ir nedovanotina – ką čia bekalbėt. O dvasininkai, manau, turėtų labiau burti žmones, o ne blaškyti ir stumti. Užlyginti ir kryžių pastatyti bažnyčios vietoje – na ir sprendimas. Tai viską galime užlyginti: ir seniūniją, ir kultūros centrą, ir kaimus visus… O tada tik kryžių beliks pastatyti ir užrašyti, kad kadaise čia buvo Ceikinių parapija.
Nuo autorės
Svarstoma, kad žmonės, girdi, nebenori eiti į bažnyčią, neaukoja pinigėlių, nebetiki į Dievą ir pan., todėl reikia jungti dekanatus, parapijas, uždarinėti, o ne statyti bažnyčias. O kieno nuopelnas, kad žmonės Dievo ieško visur, bet tik ne bažnyčiose?.. Manau, tik pačios dvasininkijos, kurią užvaldęs begalinis godumas. Kunigai nesidrovėdami „reikalauja“ pinigų tam, kad asmeniškai sau kurtų komfortišką, neišpasakyta prabanga alsuojančią aplinką. Frazė: „Nežvanginkit bažnyčioje monetomis, nes Dievas mėgsta tylą“, žmogų išvaro iš bažnyčios. Jei žmogelis nesurenka pinigėlių mokesčiams, tai ir bažnyčioje jam vietos nėra? Per kelis dešimtmečius Ignalinos karšte dirbusius kunigus, kuriems galima atverti širdį (atlikti išpažintį) ir sulaukti atsako (nuoširdaus pamokymo), deja, galima suskaičiuoti ant pirštų. Kun. Marijonas – vienas tokių. Jis supranta, kad norėdamas prasibrauti iki žmogaus širdies, turi išmokti to žmogaus kalbą, prisijaukinti jį, ir tik tada galėsi vestis jį paskui save. Kunigo pareiga pirmiausia – rūpintis parapijiečių sielovada visais įmanomais būdais, o ne ištaiginga savo buitimi ir pramogomis.
Autorės nuotr.
Ceikinių parapijos administratorius Marijonas Savickas,
Ceikinių parapijos tikintieji,
kiti Švč. Mergelės Marijos vardo bažnyčios maldininkai
Vilniaus arkivyskupui metropolitui
Gintarui Linui Grušui
PRAŠYMAS DĖL BAŽNYČIOS ATSTATYMO
2016-04-07, Ceikiniai
Mus pasiekė liūdnos žinios, kad š. m. balandžio 7 d. Vilniaus arkivyskupija priėmė sprendimą neatstatyti balandžio 5 d. per gaisrą sudegusios Ceikinių Švč. Mergelės Marijos vardo bažnyčios, todėl prašome leisti sudegusią Bažnyčią atstatyti savo lėšomis.
Bažnyčios atstatymui esama rimtų priežasčių:
- Bažnyčia yra neatsiejama Ceikinių krašto istorijos dalis, okupacijų metais žmonėms skleidusi laisvės viltį, o šiomis dienomis – gėrio šviesą.
- Bažnyčia yra užuovėja Šventoriuje amžinojo poilsio atgulusiems ir Ceikinių krašto žmonėms Dievo žodį skleidusiems dvasininkams.
- Nors parapija nėra didelė, pamaldos yra gausiai lankomos. Tai ypač atsispindi per šventes, kuomet ne visi melstis atvykę tikintieji gali įeiti į Bažnyčią dėl vietos stokos. Tai įrodo, kad šios Bažnyčios išugdytos kartos čia sugrįžta pabūti kartu su savo šeimomis, yra aplankomi artimųjų kapai.
- Rugpjūčio 15 d. Ceikiniuose vyksta Žolinės atlaidai, į kuriuos suvažiuoja maldininkai iš visos Lietuvos.
- Ceikinių bažnytiniame chore yra ugdoma kartų bendrystė, todėl jaunimas yra susipažinęs su bažnytinės muzikos tradicijomis, gali savarankiškai giedoti šv. Mišias. Tai ypač svarbu šiais laikais, kuomet stebimas jaunimo nutolimas nuo Bažnyčios mokslo.
- Dažnam senyvo amžiaus žmogui, neturinčiam savo transporto, į artimiausią Bažnyčią nuvykti tapo problemiška. Tai ypač skaudžiai liečia uolius tikinčiuosius, kurie pamaldas lankydavo kiekvieną sekmadienį.
Nuoširdžiai prašome Jūsų užtarimo ir palaikymo, stengiantis Ceikinių Švč. Mergelės Marijos vardo bažnyčią prikelti naujam gyvenimui. Ši Bažnyčia – mūsų visų mylimi maldos namai.
Parašus renka vietos gyventojai visoje parapijoje. Kam patogiau – pasirašyti galima ir „Mūsų Ignalina“ redakcijoje. Kviečiame būti aktyviais!
Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!