Skip to content

Dovana planuojantiems miesto ateitį

MI informacija

Savivaldybėse baigėsi ataskaitų metas, o už poros mėnesių bus peržiūrimi ir koreguojami jų strateginiai planai. Idėjos šiuolaikiniame pasaulyje tampa brangiausia preke. Manau,  pati geriausia dovana jubiliejų švenčiančiam miestui būtų naujos jo reprezentavimo idėjos. Ta džiugia proga vietos valdininkams dovanoju savo mintis. Aišku, mieliau tai padaryčiau kokioje rajono meno ir kultūros taryboje, kurios sudėtyje būtų ir verslo žmonių, ir kūrėjų, ir visuomenininkų, kurie suinteresuoti reprezentacinių miesto akcentų atsiradimu. Bet, kaip sakė revoliucijos filosofas – reikia išnaudoti visas legalias darbo formas.

Ką apie Ignaliną turi galvoti ją pravažiuojantis, iš Vilniaus keliaujantis žmogus? Gražiai tvarkomi kolektyviniai sodai, didžiuliai apleisti baltų plytų rūmai užkaltais langais, jokio svetingo pasveikinimo į jį atvykus… Toliau dailiai tvarkomi privatūs namukai – lyg kaime, keistas tuščias žalias pušyno trikampis, iš Vilniaus gatvės apžvelgiami keli daugiaaukščiai, standartinė Maxsima, žavus pasieniečių rūmas… Kodėl reiktų į ją užsukti?

Manau, kad bent šiais jubiliejiniais metais miesto prieigas galėtų papuošti šventinė informacija arba didelis stendas, kuris skelbtų, kad jus sveikina jubiliejų švenčiantis miestas, daugiausia šalyje kaimo turizmo sodybų turintis rajonas. Ir pravažiuojančiam malonu, ir verslui paranki reklama, kuri galėtų būti jo ir finansuojama.

Jau minėtas žaliasis trikampis Vilniaus gatvėje besiribojantis su Miško gatve, tiesiog prašosi dėmesio. Tai ideali vieta skulptūrinėms kompozicijoms, kurios pristatytų rajoną. Čia galėtų prasidėti ekskursijos po miestą. Miesto centre nors nedaug, bet jų yra, o Budrių „mikrorajonas“, nešantis reikšmingiausią istorinę miesto informaciją – dingsta. Gal tai senųjų Budrių karių ir Linos, verkiančios ar gaivinančios mineraliniu vandeniu, kuris lyg ir nori tapti nauja miesto vizitine kortele, skulptūros ir galimybė degustuoti naujai atrastą Ignalinos žemių gelmių lobį; gal tai rajone veikusių, augusių, jo vardą pasaulyje garsinančių žmonių bareljefų skveras, nes jų pagalba būtų galima apsilankantiems pristatyti viso rajono istoriją. Tiktų jame ir stendas su informacija apie lankytinas, maitinimo ir nakvynės vietas. Tokioje laikino poilsio aikštelėje pravažiuojantys civilizuotai ir koncentruotai sužinotų miesto galimybes.

Kelias į Žiemos sporto centrą dabar suka pro pervažą, todėl ir miesto miegamuosiuose rajonuose gyvenančiam žmogui, ir visuomeniniu transportu į Ignaliną atvykusiam tenka eiti didžiuliu lankstu. Turime perėją per bėgius ties geležinkelio stotimi, ją kiek estetiškiau sutvarkius, kam, dažniausia, pritaria geležinkeliečiai, kelią būtų galima pratęsti iki Vilniaus gatvės ir prisiminti, kad anksčiau į Žiemos sporto centrą buvo einama Miško gatve, kylama į Vilkakalnį ir „išlendama“ tiesiai į lankytiną objektą. Formuotųsi puiki nauja viešoji erdvė, sujungianti visuomeninio transporto stotis, pažintinį skverą Vilniaus gatvėje ir per Vilkakalnį, kurį taip pat galėtų papuošti sutvarkytas kelias ir skulptūros, suoliukai, nusileistų į kažkada Ignaliną taip garsinusį sporto centrą, sukurdama jam intensyvesnį lankytojų srautą, o miesto gyventojams ir jame besiilsintiems – pasivaikščiojimų taką.

Muziejus ir kultūros centras, šalia esanti muzikos mokykla, suformuoja kultūros „trikampį“. Gal jame, o gal net miesto aikštėje galėtų atsirasti garbės alėja, kurioje būtų įamžinami visi, kuriems buvo įteikta Miko ir Kipro Petrauskų premija? Ta proga gal jos skyrimo komisija ir įstatus peržiūrėtų, geriau įsisąmonintų, kad premija teikiama už rajono garsinimą, o ne už lokalių projektų vykdymą ar kūrybinės veiklos jubiliejus, pradėtų laikytis visuotinai priimtų normų, kuomet komisijos nariai nusišalina nuo balsavimo, kai balsuojama už jų pačių teiktus kandidatus…

Ir respublikos kultūros darbuotojų rate plačiai ir negatyviai aptariama Ignalinos muziejaus patirtis… Savo modernumu stulbina Prezidentūros muziejus, savo lankytojų skaičiumi ir ekspozicijomis, kurios dera su mokymo programomis – literatūriniai Anykščiai (beje – sugebantys išsilaikyti iš surenkamų lėšų). Kokia tema galėtų būti aktuali Ignalinai? Dabar mes gyvename ne tik Lietuvos, bet ir ES pasienyje, įtampos pasaulyje didėja, mokymo programose kalbama apie Lietuvių genties ribas (ėjusias Švenčionių–Ignalinos rajonų paribiu ir iki šių dienų palikusios neaktualizuotą, unikalų Rėkučių gynybinį pylimą), įvairiais laikotarpiais čia veikusius pasienio karius. Šiame krašte net keliolika kartų keitėsi demarkacinės linijos, puikiai apžvelgiama šalies sienų kaita. Tai reiškia, kad pasienio apsauga buvo istoriškai svarbi visais valstybės egzistavimo šimtmečiais, pilietinis-patriotinis ugdymas tampa vis aktualesnis nūdienoje. Kodėl nuolatinė muziejaus ekspozicija negali būti formuojama šia tema? Informacijos yra ir pasienio tarnybose, ir Antanas Žilėnas, kurio knygą „Kelias“ neseniai pristatė Linkmenų biblioteka, turi sukaupęs daugybę medžiagos apie praeito šimtmečio pasieniečius, rajono periodikoje savo darbus publikuoja istorikai, Budrių bendruomenės pirmininkas A. Kacevičius su kolegomis atkūrinėja partizaninio laikotarpio ekspoziciją. Tokio pobūdžio archyvai yra labai turtingi, manau, kad ir Krašto apsaugos ministerija, ir ES, ir NATO struktūros yra suinteresuotos istoriniu pasienio įprasminimu. Yra įvairiausių fondų, kurie finansuoja ir tyrimus, ir ekspozicijos įruošimą, ir patriotinį-pilietinį ugdymą, ir švietimo programų interaktyvumą. Tai būtų ne tik originalus, modernus, bet ir pilietiškas bei ekonomiškai atsiperkantis lankytinas objektas. Visos kitos rajone veikiančios muziejinės ekspozicijos turėtų būti administruojamos iš to muziejaus, todėl jame turėtų būti sutelktas kompetentingų specialistų kolektyvas, gebantis ruošti ir administruoti projektus. Sakote reikia salių šiuolaikinio meno ekspozicijoms? Tam puikias erdves turi biblioteka ir kultūros centras.

Vienaip ar kitaip visi galvojame apie miesto ateitį. Pasidalinkime savo mintimis, nes visi matome, kad atitinkamas sritis kuruojantys specialistai savivaldybėje nesikeičia, todėl trūksta idėjų. Štai atėjo į savivaldybę naujas žmogus – G. Kindurys, buvo prisiminta ir įgyvendinta mineralinio vandens idėja. Nieko nėra utopinio, o darant viskas pasidaro. Kai 1995 m. „Ladakalnyje“ parašiau apie mineralinį vandenį Ignalinoje,  sulaukiau ne tik klausimų, bet ir patyčių. Gyvenimas kalba pats už save – šiandien tai jau yra.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje