Skip to content

Vienintelis Lietuvos kosmonautas į kosmosą taip ir nepakilo

MI informacija

Antradienį minėta Pasaulinė aviacijos ir kosmonautikos diena. Ta proga – buvo parengtas rašinys apie lietuviškus pėdsakus kosmose.

1982 metai… Lietuva dar nežinojo, kad ji jau turi savo kosmonautą Rimantą Stankevičių, kuris dėl daugelio aplinkybių, deja, taip ir nepakilo į kosmosą. Tų metų vasario 12 d. jam suteikta kosmonauto kvalifikacija. Kosmonautų būryje tam ilgai rengėsi, bet jo skrydis vis buvo atidedamas. 1990 m. rugsėjo 9 d.,  naikintuvu SU-29 aviacijos šventėje Italijoje atlikdamas „mirties kilpą“, jis žuvo. O su juo ir viltis turėti lietuvišką Gagariną. Iki šiol lieka įtarimų (apie tai daug rašyta), kad ta katastrofa buvo organizuota KGB, norint neleisti lietuviui pakilti į kosmosą, nes Lietuva jau buvo paskelbusi nepriklausomybę, o pats Rimantas buvo viešai pasakęs: „Pakilsiu į kosmosą ir grįšiu į Lietuvą…“.

Bet kosmose pabuvojo jau du pusiau lietuviai – kosmonautas ir astronautas. Pusiau lietuviai, nes vieno tik tėvas buvo lietuvis, antro – tik motina. Tai Rusijos kosmonautas Aleksejus Jelisejevas-Kuraitis, kuris vadovavo 30-čiai rusų pilotuojamų kosminių skrydžių ir pats tris kartus kilo į kosmosą. Keturis kartus su JAV kosminiais laivais kosmose pabuvojo profesionalus astronautas pulkininkas Karolis Džozefas Bobko Bo (Karol Joseph Bobko Bo). Jis – daugkartinio erdvėlaivio „Space Shuttle“ kūrimo ir eksploatavimo metu 18 metų dirbo astronautu, yra dviejų „Space Shuttle“ misijų pilotas ir dar dviejų misijų vadas (vadovavo „Discovery“ ir „Atlantis“ erdvėlaivių įguloms). Amerikietis iki šiol dirba kosmoso tyrimų srityje. Jo seneliai ir motina – lietuviai. Seneliai iš Lietuvos į JAV buvo emigravę dar Pirmojo pasaulinio karo metais. Apie K. Bobko ir A. Jelisejevą prieš kelerius metus jau rašėme, šįkart apie R. Stankevičių.

Gyva paslaptis

Kol R. Stankevičius buvo gyvas, apie jį Lietuvoje žinojo vienetai. Todėl, kad didžiąją gyvenimo dalį jis praleido tarnaudamas Rusijos aviacijos bazėse, ir todėl, kad jau vien priklausymas kosmonautų būriui tuomet buvo valstybinė paslaptis. Tačiau net ir tiems, kuriems teko laikyti rankose R. Stankevičiaus kosmonauto  bandytojo liudijimą, jo gyvenimas buvo didelė mįslė. Tais laikais žinoti apie tokius dalykus būdavo baugu. Saugumo ausys visur kyšojo. Plačiau apie šį žmogų prabilta tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Jis – vienintelis lietuvis, sovietmečiu sugebėjęs pasiekti tokių aviacijos aukštumų. Štai kaip R. Stankevičių yra apibūdinęs „Burano“ erdvėlaivio gen. konstruktorius Jurijus Semionovas: „Rimas – didelis talentas. Bandydamas „Buraną“, jis vienuolika kartų buvo  juo pakilęs į orą. Visada būdavo žvalus“. Daug gražių žodžių apie lietuvį lakūną yra pasakęs ir Baikonūro kosmodromo darbuotojai: „Tai žaibiškos orientacijos ir geležinių nervų vyras. Ar jūs matėte rodeo, kai įpykęs bulius negali nuo savęs numesti raitelio? Toks yra lietuvis Rimas“.                         

Iš biografijos

Rimantas Antanas Stankevičius gimė 1944 m. liepos 26 d. 1962 m. baigė Marijampolės 2-ąją vidurinę mokyklą (dabar pavadintą jo vardu). Aviacija susižavėjo būdamas moksleiviu. Į Černigovo aukštąją karo mokyklą įstojo 1962 m. Lakūnų mokykloje Rimantas iš karto tapo lyderiu. Ją baigė su pagyrimu. Tarnavo aviacinėse bazėse Lenkijoje, Egipte, Vidurinėje Azijoje. Išėjęs į atsargą, įstojo į lakūnų bandytojų mokyklą. Per septynerius skraidymo metus užsitarnavo pirmos klasės bandytojo vardą.

1984 m. rengėsi skrydžiui daugkartinio naudojimo erdvėlaiviu „Buran“ ir mokėsi valdyti jį rankiniu bei automatiniu būdu. Skraidė  lėktuvais-laboratorijomis „Tu-154“ ir „MiG-25“, kuriuose buvo įrengtos „Buran“ valdymo sistemos. R. Stankevičius turėjo būti pirmo „Buran“ skrydžio antruoju pagrindinės įgulos pilotu, tačiau Mokslinis gamybinis susivienijimas „Energija“ manė, kad kosmose bus reikalingi borto inžinieriai, o ne antrieji pilotai, todėl planavo ir rengė jį „Buran“ vadu skrydžiui kartu su kosmonautais A. Balandinu bei V. Zabolotskiu.

1987 m. paskirtas Ryšių skrydžio instituto kosmonautų būrio vadu. 1988 m. tapo kosmonautų bandytojų komplekso viršininko pavaduotoju. 1989 m. vėl rengėsi kosminiam skrydžiui į orbitinę stotį „Mir“, tačiau vėl buvo pakeisti „Mir“ eksploatacijos planai ir rugsėjį pasirengimas buvo nutrauktas. Atliko 11 bandomųjų skridimų žemės atmosferoje kosminiu laivu „Buran“, bet į kosmoso platybes nebuvo išleistas.

Tuometinėje Sovietų Sąjungoje jis buvo laikomas pačiu patikimiausiu bandytoju: galėjo skraidyti net 57 modelių lėktuvais. Rimantas išlaikė tris kosminio parengimo programas. Ne kartą jis pažįstamų klausęs, kaip jį sutiktų Lietuvoje, ar nesmerktų dėl tarnybos Rusijoje.

1990 m. R. Stankevičius dalyvavo kasmetinėje aviacijos šventėje Evereto mieste (JAV) ir pilotavo ten lėktuvą Su-27. Grįžęs iš JAV, netrukus išvyko į Italiją, kur Salgaredos aerodrome turėjo vyksti aviacijos šou. Tai buvo jau kelionė į Amžinybę.

Mirtis Italijos padangėje

Visiems buvo aišku, kad Rimanto pasirodymas turėjo būti svarbiausias. Repeticijos metu programa buvo atlikta be priekaištų. Pačioje šventėje, be italų, dar dalyvavo Maroko, Olandijos bei Ispanijos pilotai. Kartu su Rimantu į Italiją važiavo kitas lakūnas bandytojas M. Markovas. Jis – vienintelis lakūnas bandytojas, kuris matė Rimanto katastrofą ne televizijos ekrane. Iš M. Markovo pasakojimo:

„Iš pat pradžių Su-27 man atrodė neatpažįstamas. Mane nustebino, beveik nugąsdino tai, ką pamačiau. Žinant, kad skrenda Rimas, tai nebuvo normalus skridimas. Rimas – meistras. Lėktuvą pakreips vieninteliu judesiu. Manevro metu perkrovimas – tikslus ir vienodas, o dabar mašina atrodė nepaslanki, jautei, jog pilotas nuolat koreguoja skridimo parametrus. Daugelį domino papildomas ratas, atseit, kodėl Rimas jį apskrido? Norėdamas gerai prisitaikyti, prisiderinti prie pilotažo zonos, arba, kaip mes sakome, numatyti atsarginius išėjimus? Bet mes tą klausimą jau buvom aptarę, jis dar išvakarėse sakė: „Viskas. Apžiūrėjau aikšteles, parinkau kiekvienam manevrui“. Stovėjau lauko gale pagal pilotažo liniją. Lėktuvas kilpą pradėjo vangiai, perkrovimas buvo silpnas, kaip man atrodė, įsijungė šiek tiek vėliau, arba netgi ne maksimaliu režimu. Patraukė. Kai lėktuvas virš galvos, zenite, labai sunku iš akies nustatyti aukštį. Aukščiausiame taške šiek tiek pasuko į dešinę, nuo tribūnų, tai buvo gerai matyti. Pradėjo žemėjančią kilpos dalį. Matėsi, kad šiam manevrui kampinis greitis per mažas. Kilpa labai skyrėsi nuo to, ką mačiau išvakarėse. Su-27 – energinga, judri mašina, tačiau dabar lėktuvas kilpą rėžė vangiai. Aš artėju prie tos vietos, kada man pasidarė baisu. Dabar jis nutrauks kilpą, dingtelėjo, atliks pusę statinės, t.y. pervers lėktuvą į normalią skridimo padėtį ir tęs programą – tiktai kitą jos variantą. Tą manevrą seniai buvo numatęs pats Rimas, savo ranka nubraižė jį popieriuje kaip atsarginį variantą, jeigu atsitiktų, kad aukštis viršutinėje kilpos dalyje liktų per mažas. Kai liko devyniasdešimt laipsnių, taigi ketvirtoji kilpos dalis, supratau, kad neišsiteks…“, – rašoma Edmundo Ganusausko knygoje „Lemties kilpa“, skirtoje R. Stankevičiui.

1990 m. rugsėjo 9-oji – paskutinė pirmojo Lietuvos kosmonauto gyvenimo diena. Aprašyto viražo metu lėktuvas palietė žemę „pilvu“ ir sprogo.

xxx

Rimantas yra sakęs, kad paskraidęs kosmose, sugrįš į Lietuvą. Sugrįžo. Visiems laikams. Iškilus lakūnas amžino poilsio atgulė Kauno Aukštųjų Šančių karių kapinėse, netoli S. Dariaus ir S. Girėno, o Pamaskvio Žukovskio miesto, kur įsikūręs Rusijos kosmonautų rengimo centras, kapinėse yra memorialinis paminklas, viena gatvė pavadinta Rimanto Stankevičiaus vardu.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje