Balandžio 15-ąją, minint Kultūros dieną, Ignalinos viešojoje bibliotekoje buvo pristatytas nuotraukų albumas „Ignalina“, skirtas miesto 150 metų jubiliejui.

Ignalina – baltos lelijos žiedas.
Ignalina – tyra vandens versmė.
Ignalina – čia mūsų dienos bėga.
Ignalina – legendon įpinta širdžių gelmė…

Savivaldybės administracijos parengtame ir leidyklos „Eugrimas“ išleistame nuotraukų  albume  yra 112 puslapių, 102 fotografijos. Daugumos jų autoriai – Ignalinos krašto gyventojai,  prisidėję prie bendro darbo, sukūrę dovaną jubiliejų švenčiančiai Ignalinai (iš viso 12 autorių). Šalia gražiausių miesto ir krašto nuotraukų spausdinama ir Ignalinos miesto vardo atsiradimo legenda, kurią sueiliavo ignalinietė mokytoja Marija Čepulėnienė (pirmasis Ignalinos legendos tekstas, parašytas dar pokario metais, buvo ne ignaliniečio, o tuomet Ignalinoje mokytojavusio žinomo keliautojo, kraštotyrininko, pedagogo Liudo Alseikos. Jis legendą užrašė pagal Budrių kaimo žmonių pasakojimus).

„Aš legendą seną žmonėse girdėjau./Kaip jauni gyveno, kaip jauni mylėjo./ Ežero pakrantėj žalios pušys sviro./Čia pilis stovėjo vieniša tarp girių./Jos Budrys valdovas, jo sūnai devyni./Jau seniai išjojo, pašaukti tėvynės./Likusi rymoja tik Lina dukrelė:/Laukia tėvo, brolių iš vargingo kelio…“. Taip prasideda legenda apie nelaimingą kryžiuočio Igno ir kunigaikštytės Linos meilę, Perkūno sugriautą pilį Ilgio ežere ir ištryškusį šaltinėlį, Linos ašaromis vadinamą.

Legendos autorė Marija Čepulėnienė dėl sveikatos negalėjo dalyvauti renginyje, mero dovanotomis knygomis ji džiaugiasi namuose. Mamos palinkėjimus ir mintis perdavė sūnus Vidmantas Čepulėnas.

Rajono meras Henrikas Šiaudinis visiems dėkojo už bendrą darbą ir sakė, kad šis nuotraukų albumas bus graži dovana ignaliniečiams, miesto svečiams ir dar kartą primins ir įprasmins Ignalinos legendą. Meras pasveikino nuotraukų autorius, jiems dovanota naujų knygų ir gėlių.

Renginio dalyviai albumo vaizdus pamatė ekrane, o trys knygos buvo padovanotos teisingai atsakiusiems į pateiktus klausimus apie Ignaliną: kada Ignalinoje įkurta pirmoji mokykla? (1906 m.); kada Ignalinai suteiktas miesto statusas ir ji tapo rajono centru? (1950 m.); kaip vadinasi prie Ignalinos kultūros ir sporto centro pastato stovinti akmeninė skulptūra ir kas jos autorius? (Jonas Grunda, „Ramybė“).

Bibliotekos direktorė Loreta Aleknienė pristatė parodą, kurioje eksponuojami plakatai su senomis ir naujomis Ignalinos miesto fotografijomis. Plakatuose pateikiama miesto gyvenimo, švenčių, kultūros, švietimo ir kitų įstaigų raidos istorinė medžiaga. Šis miesto Ignalinos jubiliejui skirtas darbas atliktas įgyvendinant projektą „Kultūrinis bendradarbiavimas tarp rajono savivaldybės viešosios bibliotekos (Lietuva) ir Ostfoldo apskrities bibliotekos (Norvegija), siekiant skaitmeninti kraštotyrą“.

Renginį praturtino muzikiniai pasirodymai. Kanklėmis grojo Ignalinos muzikos mokyklos mokinė Rūta Mikučionytė (10 metų), akordeonistas Armandas Keperšovas (8 m.), dainavo mokyklos „Šaltinėlis“ auklėtinis Nojus Žilo. Dainą „Ignalina“ atliko krašto auksiniai balsai – Birutė Paukštienė ir Aldona Čeponienė. Kultūros dienos proga koncertą dovanojo akordeonistas Salvijus Aukštuolis. Iš Zarasų kilęs jaunuolis yra įvairių muzikos festivalių ir konkursų dalyvis, 2013 m. tarptautiniame akordeonistų konkurse „Naujenė“ buvo apdovanotas pagrindiniu prizu, o po metų tame pačiame konkurse – 1 vietos diplomu. Šiuo metu S. Aukštuolis  mokosi Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijoje. Už puikų pasirodymą  talentingam muzikantui dėkojo meras H. Šiaudinis, linkėjęs jaunuoliui toliau siekti aukštumų muzikoje ir garsinti Lietuvą. 

Kaip buvo sukurta Ignalinos legenda

Marija ČEPULĖNIENĖ

 „Tiksliai neprisimenu, bet kažkur apie 1970 m., kai mokytojavau Ignalinos pirmoje vidurinėje mokykloje, tada mokėsi puikūs devintokai. Kartą jų paklausiau, ar yra koks padavimas apie Ignaliną? Iš jų ir sužinojau apie Ignalinos legendą. Iki tol apie Igno ir Alinos meilės istoriją dar nieko nežinojau. Tada kilo mintis šios legendos pagrindu sukurti spektaklį. Su tais devintokais repetavom ir rašėm tekstą iš karto.

Tuo metu direktoriaus pavaduotoju dirbo mokytojas Česlovas Leleika. Jis buvo atsakingas ir už mokinių užklasinę veiklą. Pamatęs mūsų repeticijas, jis gana piktai užklausė: „Tu čia ką, vokiečius garbini ir gini?“ Mat tais laikais mažai kas žinojo apie tą legendą, o žmonių sąmonėje dar nuo karo laikų buvo suformuotas vokiečio, kaip priešo, įvaizdis. Aš tuo metu buvau mokyklos partinės organizacijos sekretorė, partijos komitete turėjau įtakingą gerą pažįstą darbuotoją Česlovą Panavą. Tą darbuotoją pasikviečiau į repeticiją, kad pasakytų savo nuomonę dėl vokiečių garbinimo. Jis pasakė: „Viskas labai gerai, čia ne vokietis, bet Alina pamilo žmogų. Tai legenda apie meilę“.

Su mokiniais labai kūrybingai repetavom, gerai prisimenu tą sceną, kai tamsoje už apšviestos širmos Alinos brolių vėlės liepė jai rinktis Igną arba Tėvynę. Alina juk nenorėjo palikti savo šalies ir iš pilies kraustytis į valstiečio pirkelę. Taip bekuriant spektaklį, gavosi poema. Man buvo sunku, nes buvau ir autorė, ir režisierė, bet viskas labai pavyko. Į spektaklį susirinko visa mokykla ir mane sveikino. Po to tą spektaklį rodėme Ignalinos antroje vidurinėje (rusų) mokykloje, buvome išvažiavę su juo į Šiūlėnus, tuometinį „Pergalės“ kolūkį, kur pirmininkavo V. Janutėnas.

Mokyklos darbų mokytojas Napoleonas Černius buvo padaręs gražų albumą mediniais viršeliais ir poemos tekstas ilgą laiką buvo mokyklos mokytojų kambaryje, bet vieną rudenį atėjus į mokyklą jo neberadau, matyt kažkas pavogė. Po to viskas kažkaip užsimiršo.

Kai į Ignaliną atvažiavo Jolanta Narbutaitienė, ji norėjo pastatyti spektaklį iš naujo, šiek tiek kitaip. Kiek pamenu, apie 1998–1999 m. pagal vieną poemos versiją J. Narbutaitienės pastatytas spektaklis buvo rodomas ne tik Ignalinoje, bet ir Lenkijoje. O 2002 m. aš parašiau poemą iš naujo. Vardas Lina vietoje Alinos tapo todėl, nes išsiaiškinau, kad „a“ yra jungiamasis balsis.

Poema buvo įdėta į knygą „Ignalinos krašto rašytojai“, o Ignalinos gimnazija ją išleido atskira knygele.

Epilogą norėjau parašyti kitaip. Buvo mintis parašyti, kad lietuvaitės netekėtų už svetimtaučių, bet pagalvojau, kad smerkti svetimtaučius būtų nesąmonė, todėl parašiau, kad istorijoje nebūtų karų. Linkiu nepamiršti šios legendos ir kada nors ją vėl pastatyti scenoje.

Šiandien džiaugiuosi, kad mano poemą rajono valdžia įdėjo į nuotraukų albumą. Dėkoju merui Henrikui Šiaudiniui, mano buvusiam mokiniui, ir esu labai patenkinta. Visiems perduodu geriausius linkėjimus“.

J. Baltakio nuotr.