Nors ir nesu gimusi šiame nuostabiame mieste, bet visada laikiau save ignaliniete. Pamilau šį miestą ir kraštą dar nuo vaikystės, kai kiekvieną vasarą atvažiuodavau pas močiutę Ireną Beinorienę. Iš jos lūpų sužinojau nuostabią istoriją apie Igno ir Linos meilę, su ja apvaikščiojom visus miškus ir paežeres, rinkome miško gerybes ir grožėjomės nuostabia gamta. Kai mama baigė mokyklą, mano senelis prie dabartinės Č. Kudabos progimnazijos yra pasodinęs vieną iš liepų. Daug puikių vietų ir prisiminimų  yra mūsų nuostabiame mieste. Apsigyvenau nuolatiniam gyvenimui čia 1988 metais ir nuo to laiko ryšys su Ignalina dar labiau sustiprėjo: santuoka, vaikų gimimas ir darbas, čia gyvena mano tėvai ir brolis.Artėjant Ignalinos miesto 150-ties metų jubiliejui, noriu palinkėti ignaliniečiams daugiau šypsotis, rūpintis savo miestu ir žmonių gerove, gerbti vienas kitą, kurti mūsų miesto gražią ateitį, puoselėti tradicijas ir būti pilietiškais. Visi, galvodami apie ateitį, kažkodėl sukame galvas apie infrastuktūros gerinimą. Reikia ir to, tačiau mūsų miestas – viena šeima. O kiekvienoje šeimoje pirmiausia diena iš dienos privalu kurti, tobulinti ir puoselėti santykius. Kada ignaliniečiai vieni į kitus žiūrės kaip brolis į brolį ir sesuo į seserį, miesto gražinimo idėjos ir patys darbai ims lietis savaime lyg iš Gausybės rago. To ir linkiu Ignalinai. Stebuklai prasideda ir grožis sukuriamas pirmiausia kiekvieno širdyje.