Šiandien sukanka lygiai 30 metų, kai 1986 m. balandžio 26 d. naktį Ukrainoje, Černobylio AE, įvyko iki šiol didžiausia tokio tipo avarija visoje branduolinės energetikos istorijoje pagal žuvusiųjų ir nukentėjusiųjų nuo jos žmonių skaičių. Taip pat iki šiol tiriamos ir fiksuojamos jos pasekmės Lietuvos gyventojams. Statistikos duomenimis, kasmet į paskutinę kelionę palydimi keli Černobylyje po avarijos dirbusių ir sunkiomis ligomis susirgusių žmonių. Iš gyvenančių buvusių likvidatorių retas gali pasidžiaugti gera sveikata. Garbaus amžiaus dar nesulaukusius vyrus vargina onkologinės, nervų, kraujagyslių, kitos ligos. Kiek visoje Lietuvoje gyvena Černobylio atominės elektrinės avarijos padarinių likviduotojų, niekas tiksliai pasakyti negali, nes tokios statistikos nėra. Buvo bandoma registruoti visus Lietuvoje gyvenančius, Černobylyje dirbusius žmones, bet to padaryti nepavyko – nelabai kam tokie dalykai, be jų pačių, rūpi. Todėl tik miestuosetiksliau žinoma, kiek jų yra likusių.Kai kur buvo bandyta įgyvendinti dar vieną sumanymą – registruoti ir stebėti po avarijos Lietuvoje gimusius Černobylyje dirbusių tėvų vaikus. Norėta išsiaiškinti, kaip tėvų patirta radiacijos dozė atsiliepė jų atžalų sveikatai. Nors entuziastų buvo, planas liko neįgyvendintas – sąlygų ir galimybių tokiam sudėtingam darbui nebuvo. Iš mūsų rajono į Černobylį buvo išsiųsta kelios dešimtys vyrų.

Balandžio tragedija

Kad avarijos pasekmes žmonės jaučia iki šiol – neabejojama. O juk praėjo ne tiek mažai laiko – 30 metų nuo tos dienos, kai už maždaug penkių šimtų kilometrų nuo Lietuvos įvyko didžiausia XX a. katastrofa – Černobylio atominės elektrinės 4-ojo reaktoriaus sprogimas, nusinešęs dešimtis tūkstančių gyvybių. Nuo sprogusios elektrinės arčiau gyvenantys žmonės buvo evakuoti, o radiacijos atliekomis užteršta 30 km teritorija tapo negyvenama, draudžiama zona. Laikui bėgant atrodė, kad ši tragedija trinasi iš mūsų atminties, bet po žemės drebėjimo Japonijoje ir Fukušimos atominės elektrinės avarijos 1986-ųjų įvykiai vėl priminė apie save. Tikimasi, kad minint tragedijos 30-metį, visuomenė, Lietuvos vadovai atkreips daugiau dėmesio į vadinamuosius černobyliečius. Beveik 7 tūkst. lietuvių priverstinai buvo išvežti likviduoti Černobylio atominės elektrinės avarijos padarinių. Praeis dar ne vienas dešimtmetis, tačiau Černobylis mums visada bus negyjanti žaizda, opus klausimas, nuolatinis nerimas. Kažin ar galėsime kada pasakyti, kad tokios katastrofos jau praeityje, kad dabar jau viskas gerai. Lietuva naujos AE Visagine, ko gero, jau nestatys, tačiau naujas monstras dygsta Baltarusijoje, Astrave, ant Lietuvos slenksčio, už 50-ties km nuo Vilniaus (iki Ignalinos apie 90 km). Ten AE su nauju eksperimentiniu rusišku reaktoriumi stato rusai. Jų technikos ir darbų kokybė žinia kokia, tad po mūsų slenksčiu dedama, galbūt, bomba su tiksinčiu laikrodžio mechanizmu, kuri taip pat kažkada gali pavirsti nauju Černobyliu. Jau geriau būtume statę savąją jėgainę, saugią ir kontroliuojamą…

Baisu nebuvo

Bemaž visi avarijos likvidavimo dalyviai sako, kad tuomet baisu nebuvo. Juk nei pauostysi, nei palaižysi tos radiacijos, jokio pavojaus ji, regis, nekėlė. Tiesa, sako, kartais nei iš šio, nei iš to kūnas pradėdavo tirpti, jį tarsi adatėlėmis imdavo badyti. Leisdamiesi į kelionę, apie atominės elektrinės avariją visi žinojo labai nedaug. Tik tiek, kiek skelbdavo oficialios sovietinės valdžios žiniasklaidos priemonės. Iš komisariato vyrai buvo siunčiami į poliklinikas pasitikrinti kraujo, o atnešę atsakymus sužinojo, kad reikės vykti į Ukrainą. Nuvykus į avarijos zoną didžiausią ir slogiausią įspūdį darė tuščios gyvenvietės. Už kelių kilometrų nuo elektrinės nutolusiuose kaimuose buvo perspėjama negerti vandens iš šulinių, nevalgyti obuolių, braškių, nerinkti grybų. O sodai tiesiog lūžo nuo sultingų vaisių ir uogų. Pilna buvo ir kitokių gamtos gėrybių, pavyzdžiui, raudonikiai pušynėliuose rikiavosi tiltais. Bet buvo tokių, kurie plovė uogas, obuolius ir valgė, džiaugėsi, kad skanūs.

Skiria paramą

Nukentėjusiesiems Černobylyje prie pensijos mokamas 58 eurų priedas. Tų žmonių darbas, jų patiriamos kančios, be abejo, verti daugiau. Be to, pasigendama ne tik materialinio, bet ir moralinio palaikymo, supratimo, dėmesio. Susirgę ar ištikti nelaimės iš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro dirbusieji Černobilyje kartą per metus turi teisę gauti vienkartinę 90 eurų išmoką. Mirus „černobyliečiui“ tas centras gali skirti 120 eurų pašalpą. Dėl dalyvavimo likvidacijos darbuose susirgusieji turi teisę vieną kartą gauti kompensaciją. Asmenims, kuriems nustatyta liga, susijusi su dalyvavimu likviduojant Černobylio avarijos padarinius ar su Slavutičiaus miesto Ukrainoje statyba, galima 835 eurų kompensacija. Pripažintiems netekusiais 75–100 proc. darbingumo skiriama 2086 eurų, netekusiais 60–70 proc. darbingumo – 1669 eurai, netekusiais 45–55 proc. darbingumo – 1252 eurai. Dėl vienkartinių išmokų reikia kreiptis į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinį skyrių. Pageidaujama, kad teisę į vienkartines kompensacijas įgytų ir tie Lietuvos piliečiai, kurie 1986-aisiais į Černobylio atominės elektrinės avarijos zoną arba statyti Slavutičiaus miesto buvo siunčiami ne iš Lietuvos.

xxx

Avarija įvyko dėl netinkamai suplanuoto bandymo ir operatorių klaidų. Sprogus reaktoriui ir kilus gaisrui, į aplinką pateko 190 tonų radioaktyviųjų medžiagų. Žmonės Černobylyje buvo apšvitinti 90 kartų daugiau, nei sprogus bombai Hirošimos mieste Japonijoje. Radioaktyviosiomis atliekomis buvo užteršta daugiau nei 160 000 km² teritorija, o radioaktyviųjų dalelių debesis nuplaukė per visą Europą. Įvairiais skaičiavimais, dėl priežasčių, susijusių su katastrofa, žuvo 10 tūkst. žmonių, 3,5 milijono susirgo. Dėl radiacijos skydliaukės vėžys padažnėjo dešimčia kartų. Dabar reaktorius užbetonuotas sarkofage, tačiau jis aižėja, skyla, tad Černobylio 30 km zona išlieka viena iš pačių radioaktyviausių vietų visoje Žemėje. Toje zonoje pakaitomis dirba apie 3000 įvairių specialistų ir mokslininkų. Černobylio AE buvo sustabdyta Ukrainos prezidento L. Kučmos įsakymu 2000 m. gruodžio 15 d.