Prieš kurį laiką iš Kauno į Galalaukius (Didžiasalio sen.) atsikėlė jauna Nerijaus Vaičo šeima. Šeimininkas sako, kad seniai norėjęs gyventi kaime, toliau nuo miesto triukšmo, tad čia ir nusipirkęs sodybą. Tačiau, pasak jo, įsikūrus prasidėjo įvairios problemos. Šulinys kieme, tačiau vanduo jame užterštas, nitratai vandenyje viršija leistinas normas ir gerti jo negalima, Vaičus esą skriaudžia ir „Kompata“, reikalaudama mokėti už tiek, kiek jie nesugeba prišiukšlinti, sako, nesusikalba ir su Didžiasalio seniūnija bei jos socialiniais darbuotojais, kurie neskiria esą jiems kompensacijų už malkas, vardija ir daug kitų nesklandumų. Kaunietis nelinkęs nusileisti, kaip jis sako, vietos biurokratams, todėl jau kuris laikas vyksta vietinės reikšmės skundų rašymo ir žodžių mūšiai, kurių aidas pasiekė ir Seimą. Tad neseniai rajone viešėjęs Seimo narys Šarūnas Birutis rado laiko aplankyti ir N. Vaičo šeimą.

Trys problemos

Šių laikų masteliais – šeima didelė. Troboje jau laksto du dvejų trejų metų būsimi vyrai ąžuolai, žmona laukiasi trečiojo. Namuose švaru, šilta, tvarkinga, yra bemaž visa buitinė technika, namai sutvarkyti miestietiška maniera. Kitaip sakant, šeima be dabar kaime įprastų nuodėmių. Kol vaikai ragauja jiems atvežtas Seimo nario lauktuves, prieš svečią Nerijus ant stalo išskleidžia šūsnį įvairiausių raštų. Tai jų rašyti į įvairias instancijas ir atsakymai į Vaičų skundus. Pasak šeimos galvos, dabar juos vargina trys pagrindinės problemos.

Pirma – užterštas šulinio vanduo. N. Vaičas sako, kad parduodamas sodybą apie tai jį įspėjęs ir buvęs sodybos savininkas. Kad nebūtų vien žodžiai, naujieji šeimininkai šį kovą kreipėsi į Utenos visuomenės sveikatos centrą, kad jo specialistai atliktų šulinio vandens cheminius tyrimus. Šie patvirtino, kad vandens išties maistui vartoti negalima. Tyrimo išvadą pasirašiusi Utenos VSC vyresnioji specialistė Marytė Vilimienė teigia, kad „šachtinio šulinio vanduo pagal cheminę analizę neatitinka Lietuvos higienos normos Nr. HN 24:2003 reikalavimų (nitratų kiekis vandenyje net 6 kartus viršija leistiną normą). Vandenį vartoti maistui draudžiama, nes jis gali sukelti sveikatos pavojų besilaukiančiai mamai ir kūdikiui. Nitratai iš vandens nepasišalina nei filtruojant, nei virinant“.

Kas užteršė šulinį? N. Vaičo teigimu, vietinis ūkininkas, pildamas įvairią chemiją kur papuola. Tačiau tai beveik neįrodoma, juolab, kad sodyba – kaimo viduryje, o ūkininko laukai – kitur. Kalbėjau apie tai su rajono ekologu Vytautu Zalecku, kuris pažadėjo nuvažiuoti į Galalaukius ir situaciją išsiaiškinti vietoje. Kaip ten bebūtų, tai išties problema, kurią reikia spręsti. Kaip, šiandien dar tikrai sunku pasakyti.

Antra – skriaudžia „Kompata“, reikalaudama mokėti už šiukšles, kurių esą tiek neprirenka. Pirmiausia sutikime, kad nešiukšlinančių nėra. Tai aksioma (teiginys, nereikalaujantis įrodymų). Visi daugiau ar mažiau atliekų paskui save paliekame. Pagal rajone galiojančią mokesčių už atliekų tvarkymą apskaičiavimo tvarką ir metodiką, mokesčiui lemiamos įtakos turi šeimos žmonių skaičius.

Vaičų šeimoje – keturios galvos. Tad „Kompata“, kaip teigė N. Vaičas, iš jų kas mėnesį reikalauja mokesčio už 480 litrų atliekų, nors jie vos vos prirenka 120 litrų – vieno žmogaus normą. Vaičams trūksta malkų (trečia problema), tad jie, sako, sukūrena viską, kas dega. Gal ir tas atliekas, kurių deginti nevalia. Blogai, bet taip aplinkybės verčia. Kiekvienoje problemoje yra teorinė ir praktinė reikalo pusė. Teoriškai „Kompata“ elgiasi teisingai, nes tokia yra rajono savivaldybės tarybos patvirtinta tvarka, nenumatanti jokių išimčių. Praktiškai ši šeima išties 480 litrų konteinerių neturi kuo pripildyti. Antra vertus, ar galima 2–3 metų vaiką (pampersų jau nenešioja) prilyginti suaugusiam? Tad ta mokesčių už atliekų tvarkymą apskaičiavimo tvarka ir metodika išties gali būti lankstesnė ir numatyti išimtis panašiems atvejams (tai mintis ateičiai).

UAB „Kompata“ direktorius Vytautas Čepulėnas situaciją Vaičų šeimoje „nupiešė“ kiek kitaip. Jis išties tvirtino, kad rajono tarybos nustatytos tvarkos jis negali nesilaikyti, bet po ilgų ginčų šiai šeimai buvo padaręs išimtį ir atliekų kiekį pasiūlė skaičiuoti nuo dviejų žmonių. „Bet N. Vaičui vis tiek buvo per daug, ir dvigubai mažesnio mokesčio mokėti nesutiko, tad nuo sausio jis su mūsų įmone sutartį nutraukė. Dabar jis pats kartą per metus į Utenos sąvartyną turi nuvežti daugiau nei šešis kubus atliekų (tiek pagal galiojančią metodiką išeina keturių asmenų šeimai – aut.) ir apie tai mums pateikti patvirtinantį dokumentą“, – MI sakė V. Čepulėnas. O jeigu neveš ir jokio popieriaus nepateiks, kas tuomet? „Nieko, mes kaip nors bausti už tai negalėsime“, – rankom skėstelėjo „Kompatos“ vadovas.

Jis patvirtino, kad rengia naujas atliekų tvarkymo tvarkas ir taisykles, lankstesnes ir liberalesnes, kurias vėliau pateiks rajono savivaldybei įvertinti ir tvirtinti. Kaip žinia, naujas pataisas šiuo klausimu praėjusią savaitę priėmė ir Vyriausybė. Tad gal iš viso to kažkas visoms pusėms priimtinesnio išeis. Negaliu nepastebėti ir N. Vaičo nutylėjimo apie nutrauktą sutartį su „Kompata“. Seimo nariui lankantis (balandį) jis kažkodėl tebeteigė, kad iš jo vis dar reikalaujama tų 480 litrų atliekų, nors sutartis jau buvo nutraukta sausį.

Trečia – nėra malkų. N. Vaičas skundėsi, kad neturi malkų. Niekur aplink jo sodybą jų išties nepastebėjau. Kuo šildosi? „Kertame ir kūrename senas obelis, visas atliekas, kurios dega. Kreipiausi į seniūniją dėl kompensacijos už malkas, neduoda, reikalauja, kad pirmiau pateikčiau kvitą apie įsigytą kurą. Bet mes neturime pinigų malkoms įsigyti. Miškų urėdijoje brangios, pas privatininkus pigiau, bet jie neduoda jokio pirkimą patvirtinančio dokumento. Kodėl seniūnija pirmiau neduoda pinigų? Kai nusipirkčiau malkų, tuomet ir kvitą pristatyčiau. Pats pasiruošti malkų dėl skaudančios nugaros negaliu, turiu neįgalumą“, – mąstė N. Vaičas.

Deja, gerb. Nerijau, ir be kieno nors komentarų aišku, kad šioje vietoje esate neteisus. Nei šiame, nei kuriame nors kitame šalies rajone ar mieste niekas niekam neduos pinigų anksčiau, nei gaus pirkimo dokumentą. Privatininkai, jei reikalauji, taip pat privalo duoti kvitą. Tad reikia tartis taip, kad tą popierių gautum, antraip ir čia bus akligatvis ir barnių mūšiai tebesitęs.

Dar Vaičai nori auginti gyvulių (jau turi paukščių, ožkų šeimyną), bet čia vėl įstatymai skersai kelio guli. Mat užregistruoti gyvuliai kirstų per pašalpas. Vėlgi tokia tvarka, kurią gali pakeisti tik įstatymų leidėjai Vilniuje, todėl šis paaimanavimas atgulė seimūno Š. Biručio užrašų knygoje.

Ši istorija palieka dviprasmiškų minčių. Iš vienos pusės tiesiog puiku, kad jauni žmonės keliasi gyventi į tuštėjantį kaimą, tokiems išties reikia kiek galima labiau padėti. Antra vertus, ta visų lygių valdžių pagalba negali peržengti ir įstatymų, taisyklių, tvarkų, metodikų leidžiamų ribų. Šiuo atveju, iš vienos pusės Vaičai gal kiek per karštai visiems įrodinėja savo tiesas, iš kitos pusės – tolerancijos ir kantrybės trūksta ir tiems, kurie sprendžia šios šeimos problemas. Ko gero, abiems pusėms reikėtų per kelias padalas sumažinti ginčų įtampą ir viską spręsti ramiau, be emocijų. Gyvenimas jau daug kartų kiekvienam mūsų įrodė, kad ramesnis problemų sprendimo būdas duoda daugiau teigiamų rezultatų. Visada šiuolaikiniame gyvenime galioja ir kita tiesa, beveik taip pat aksioma – jei nepasirūpinsi savimi pats, kiti tavimi, įskaitant visas valdžias, tikrai nepasirūpins. Kai kuriuose istorijos vingiuose iš dalies tinka ir Konfucijaus išmintis: „Sunku surasti juodą katę tamsiame kambaryje, ypač jei ten jos nėra“.

Autoriaus nuotr.