Dažno žmogaus siekiamybė – laimingas gyvenimas. Kiekvienas ieško būdų, kaip pasiekti tai, ko trokšta širdis, nes tai, kas vienam – laimė, kitam – kančia. Etnografinių sodybų kaime Didžiasalyje (Ignalinos sen.) gyvenanti Jurgitos ir Jurgio BARAVYKŲ šeima jaučiasi esą laimingi, nors ir ne visų suprantami. Bet juk svarbiausia – kad jų gyvenimas yra pilnavertis ir kiekviena diena jiems – įdomi, prasminga bei atnešanti ką nors naujo.

Jurgita ir Jurgis – miestiečiai. Gimę, augę, brendę, šeimą sukūrę ir dviejų dukrų mieste susilaukę vilniečiai Baravykai, vieną dieną apvertė savo šeimos gyvenimą aukštyn kojomis. Jurgita – ekonomikos magistrė, dirbusi Vilniuje, „Maxima“ personalo vadove, o Jurgis – buvęs policijos pareigūnas. Dar būdami visai jauni, jie mėgo savaitgaliais važiuoti į Didžiasalio kaimą, į Jurgitos močiutės Prano ir StasėsMaldžių sodybą. Atvažiuodami kas antrą savaitę jie tik spėdavo apšienauti namų valdą, paravėti ir vėl privalėjo lėkti į kankinantį miesto šurmulį, nespėję pasidžiaugti ir pasigrožėti. Kartą šeimą priėmė tvirtą sprendimą išvykti į kaimą visam laikui – gyvenimas per trumpas, kad galėtum jį atidėlioti iki tada, kol nebeliks laiko gyventi. Jie nusipirko šią senelės sodybą ir pradėjo kurtis joje.

Kai kitokių žmonių ir jų tradicijų apsuptyje gyvenantys žmonės atsiduria kaime ir visu „grožiu“ akis į akį susiduria su realybe, šokas neišvengimas, bet visur ir visada reikalinga adaptacija. Kai ateinate į svečius pas žmogų, iškart pastebite visus, net ir menkiausius, trūkumėlius ir nesuprantate, kodėl jie nepašalinami, o čia gyvenančiojo akimis atrodo viskas įprasta ir priimtina. Taip ir su žmonėmis, iš vienos aplinkos staiga patekusiais į kitą. Bet visur ir visada viską sutvarko laikas.

Kaime 2006 m. apsigyvenę Jurgita ir Jurgis užsivertė įdomia ir malonia veika – pagaliau ėmė gyventi dėl savęs. Kas rytą pasitinka su saule ir puodeliu kvapnios arbatos, planuodami dienos darbus. Šiandien ši šeima ūkininkauja, nes gyvūnai, paukščiai, žemės darbai – jiems ir malonumas, ir pelnas. Viename tvartelyje gausybė ožkų ir mažų ožiukų, dar yra avių, o garbingiausiuose ir tvirčiausiuose aptvaruose – veisliniai ožys ir avinas. Ožys – kone gero veršiuko dydžio, avinas taip pat didingas. Na, o būriai ožiukų pas Baravykus atsiranda ne atsitiktinai. „Mes priglaudžiame ir visus tuos, kurie pasmerkiami. Močiutės, auginančios ožkytės dėl pieno, nenori auginti ožiukų, nes jie sunaudoja beveik visą ožkos pieną. Taip išeina, kad jo nėra, kur dėti. Tada mes priimam tokius gyventojus ir auginam juos drauge su kitais mažyliais. Mūsų pradžia buvo – ožkininkystė. Turėjom 9 melžiamas ožkas. Tada kaime žmonės pradėjo visaip atkalbinėti, nes esą ožkų pienas – bevertis. Štai karvė – būtų puiku. Įsigijome dvi karves. Deja, kai dabar jau išbandėme viską, supratome, kad ožkų pieno produktai turi kur kas didesnę paklausą ir vėl grįžtame ir prie ožkų“, – pasakoja Jurgita.

Kitame tvarte gyvena dvi karvutės, išskirtinės juodosios vištos, dedančios šokolado spalvos kiaušinius, mažosios vištelės su viščiukais ir dešimtys įprastesnių vištų, kurioms vadovauja net 5 ryškiaspalviai gaidžiai. Lauke narvuose – kelių veislių ir įvairių spalvų triušiai.

Už tvartų, iki pat upės, plyti dirbamos žemės arimai ir 3 naujoviški šiltadaržiai. Juose Jurgita augina ankstyvas daržoves, sodinukus, ne tik savo šeimai, bet ir pardavimui. Nustebau, kad 10 val. ryto, net ir nešviečiant saulei, o lauke esant 5 laipsniams šilumos, šiltadaržyje buvo +22 laipsniai šilumos. Jame jau gausiai žaliavo laiškiniai svogūnai, ridikėliai, špinatai, salotos, kopūstų sodinukai.

Iš viso šeima dirba 10 ha žemės, kurią Jurgis susitvarko  pats neseniai už 15 tūkst. eurų paramą smulkiems ūkininkams įsigytu traktoriuku su padargais.

Šie darbštūs žmonės išbandė įvairias nišas, kol pagaliau įsitvirtino Švenčionių turguje. Jie ten turi savo klientų, kurie jų laukia iš anksto sutartu laiku. Ūkininkai vos spėja įgyvendinti visus žmonių užsakymus. Jurgitos teigimu, labai išaugusi ožkų pieno ir jų produktų paklausa, taip pat  visi labai laukia šviežių daržovių. „O mes viską gaminame labai švariai ir atsakingai, todėl ir nuolatinius klientus turime. Teks šalia ožkų ir dar vieną karvutę pirkti, dėl kurios jau suderėjome, nes yra poreikis“, – džiaugiasi Jurgita.

Smagu dėl ūkininkų, tačiau kažkaip liūdna ir dėl mūsų pačių. Kur problema, kad mūsų rajono ūkininkai su daržovėmis, gėlėmis ir kitomis prekėmis laukiami Švenčionyse, Utenoje, Visagine? Manau, priežastys net kelios – nelabai draugiški senbuviai, nelabai patraukli turgavietė…

Jei gyvuliai ir pieno perdirbimas – Jurgitos užsiėmimas, tai Jurgio pareigos – žemės darbai, statybos ir kūryba „iš nieko“. Jurgis ėmėsi didinti ir šiltinti šeimos būstą, bet tuo pat metu randa laiko ir kitiems užsiėmimams. „Žinote, yra toks pasakymas, kad gera gaspadinė „iš nieko“ šeimą pamaitina, o mano Jurgis „iš nieko“ visa kita padaro. „Iš nieko“ pavėsinę pastato, „iš nieko“ vaikams mokykloje dirbinius gamina, žiemos vakarais „iš nieko“ krepšius pina“, – juokiasi Jurgita.

Baravykų šeima turi ir dvi atžalas. Vyresnėlė studijuoja Kaune ir bus policijos pareigūne, kaip ir tėtis, o jaunėlė Ignalinos gimnazijoje paskutiniuosius metus mokosi. Kai reikėjo iš sostinės išvažiuoti, paaugliukė nei pati suprato, kas vyksta, nei kitiems galėjo paaiškinti. Juk paaugliams tokie pokyčiai prilygsta pasaulio pabaigai, tačiau jaunoji Viktorija atrado pramoginius šokius ir vadovę Neringą Kirkilienę. Mergina pasinėrė į juos visa galva. Po pamokų į treniruotes eina kasdien ir namo grįžta tik 19val. Tad nostalgija miestui ir draugams išgaravo negrįžtamai.

Kada miesto žmogus viską meta ir išsikelia į kaimą, kai ką gali ištikti šokas. Tuoj pat imama ieškoti  absurdiškų priežasčių, kodėl  žmonės priėmė tokius sprendimus, tačiau atsakymo ieškantys neras. Lygiai taip pat, kaip be gamtos negalintis gyventi žmogus niekada  nesupras, kaip galima jaustis laimingu, gyvenant daugiabutyje, kasdieniame miesto šurmulyje. Šie kardinalūs nesusikalbėjimai kelia visai nereikalingų pykčių, tad protingiausia būtų net ir nesistengti ieškoti atsakymų į klausimus, kurių tiesiog nėra. Kiekvienas gyvenkime savo gyvenimą ir nebijokime jį nugyventi laimingai.

Autorės nuotr.