Skip to content

Tegul kvailiai kankinasi, tik šunų gaila

Arminė NORKĖ (Mažulonys)

Nelabai seniai vieną gana žinomą šeimą ištiko skaudi netektis: ėmė ir padvėsė jų šunelis, vardu Lordas. Ir jokia liga nesirgo, ir žvalus buvo, bet nyko, nyko, kol galop jo gyvybė užgeso, kaip kad užgesta baigusios degti žvakės liepsna. Turbūt esate matę: prieš užgesdama dar pliūpteli, ir viskas… Taip ir šunelis: prieš galą dar pakėlė galvą, dar pažiūrėjo prie jo guolio susirinkusiems šeimininkams į akis, tarsi norėdamas kažką pasakyti, bet, patys suprantate, šuo kalbėti nemoka…

Šeimininkai negalėjo suprasti, kodėl taip atsitiko. Juk jie taip rūpinosi savo augintiniu, dalijosi su juo, na, ne paskutiniu kąsniu, nes šie žmonės gyveno neprastai, bet ką patys valgė, tą ir šuniui davė. O kadangi jie buvo, kaip dabar madinga, labai sveikos mitybos propaguotojai, net į visokias televizijos laidas kviečiami, tad ir šunį ne šunišku maistu, o visokiomis žolėmis šėrė. O Lordas žolių užsispyręs neėdė ir iš to užsispyrimo net nugaišo.

Ką gi, šiek tiek pagedėjęs, galų gale pasakė šeimos galva, taip tam užsispyrėliui ir reikia. Ir žmona jam pritarė, o vaikų niekas neklausė.

Gal sakysite, kad tokia istorija neįtikinama. O jūs imkite ir patikėkite, kad taip gali būti. Todėl, kad visokios nesąmonės pas mus diegiamos tiesiog priverstiniu būdu. Žiūrėkite, kokie nurodymai nuolat pasiekia mus iš Briuselio: to nepatariama valgyti, to negalima, o tai tiesiog nuodinga ir pražūtinga. Mūsų tėvai valgė, mūsų seneliai valgė, o mums, sakysim, rūkytus lašinukus, jau nekalbant apie kamine rūkytą dešrą, valgyti bus uždrausta, nes Briuselio ponai geriau žino, ką mes turime valgyti. O mūsų suknista valdžia pritaria: taip, tai Europos Sąjungos direktyvos, jas reikia vykdyti…

Gal kas dar prisimena anų laikų anekdotą: „Ką tie kaimynai užsidarę veikia? Turbūt rūkytą dešrą valgo?“

Sakoma, istorija sukasi ratu. Arba: istorija kartojasi, tik kas anksčiau buvo tragedija, dabar virsta farsu. Tai, ką anksčiau tik ponai aukštieji partiečiai galėdavo nusipirkti, nes paprastiems žmonėms skirtose parduotuvėse to nebūdavo, dabar nesveika valgyti. Matote, kaip tada komunistai aukodavosi – suvalgydavo tai, kas nesveika. 

Šlykščiausia čia tai, kad visas tas nesąmonės apie sveiką ir nesveiką maistą labai aktyviai skleidžia „laisvos žiniasklaidos“ savininkai, ne patys, žinoma, o jiems tarnaujančių laisvų žurnalistų, laisvai pasirenkančių, kas daugiau moka – kam apsimoka tarnauti. Pažiūrėkite: kiekvienas kanalas turi ne vieną ėdalo gaminimui skirtą laidą. Gamina visi, ir dar jiems talkina visokie svečiai („žvaigždės“), dažniausiai apie gaminimą nieko nenutuokiantys. Tai suprantama, nes tokią laidą sukurpti – daug pigiau, negu ką nors rimto. Ir dar visokie indų gamintojai už paslėptą reklamą sumokės.

Pasiklausai tokių laidų ir sužinai, kad tai, ką tu valgai, yra nesveika. Norėdamas būti sveikas, turi valgyti visokį egzotišką maistą. Tai, kas mūsų žemėje užauga, tas netinka, nes nesveika. (Beje, kas pas kaimynus lenkus užauga, tai net ir nuodinga.) Prisimenate, dar neseniai buvo rimtai sudarinėjami valgiaraščiai pagal kraujo grupę, ir tame valgiaraštyje būtinai buvo strutienos. Bet stručių auginimo versliukas žlugo, ir strutiena sveika nebevadinama. Niekas už tokį vadinimą nesumoka.

Matyt todėl dabar daugiausia sveika tai, kas brangu. Todėl ir sveikai besimaitinantis – ne tas, kurios patvoryje atsiklaupęs žolę šlamščia. Ne, jam reikia brangių vaisių ir daržovių, kopūstas jam netinka, o bulvė – tai apskritai nuodas, jam reikia brangių riešutų…

Ne, jeigu tie, kurie pinigų turi daugiau negu patys žinote ko, nori taip maitintis – tegul. Gal ir be reikalo aš čia juos užsipuoliau. Bet, žinote, vaikų pagailo: juk tėvai ir juos kankina. O ypač šuniuko Lordo gaila.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Reklama ir skelbimai svetainėje