Skip to content

Mamos paveikslas – jos vaiko širdyje ir darbuose

„Tu plaukei pasroviui – mes prieš vėją… “, – visą rytą sukosi galvoje šie žodžiai iš dainos apie kovotojus, nors rašyti rengiausi ne apie karžygius, o apie… šių laikų Motiną. Kažkodėl nebeliko vietos pompastikai. Buvau įtikėjusi, jog kiekvienam žmogui žodis „Mama“ skamba lyg stebuklinga muzika, tačiau kuo daugiau žmonių pažinau, kuo daugiau įgijau patirties, tuo aiškiau suvokiau, kaip stipriai klydau. Šiandien ne vienam vaikui šis žodis kelia baimę, kartais liūdesį ir širdelės skausmą. Kiek pagarbos jūs galite jausti motinai, svetimųjų akyse išsidabinusiai ir dirbtinai myluojančiai vaiką, o už uždarų namo sienų to paties vaiko ir savo motinos akivaizdoje profilaktikos tikslais pakabos kabliu iki kraujo kapojančiai savo vyro nugarą ir besikeikiančiai baisiau už netašytą kaimo girtuoklį? Čia realijos iš Ignalinos vaikučių ir mamyčių gyvenimo, o ne ištrauka iš siaubo filmo… Po tokių siužetų supranti, kad Mama – ne visada būna stebuklinga, švelni, patarianti, užtarianti, liūliuojanti ir čiūčiuojanti… Mama gali būti ir savo pačios vaiko luošintoja, bet gali būti ir jo gyvenimo kelrodė žvaigždė. Artėja Motinos diena, todėl noriu Jums neįprastai papasakoti apie Mamą – kelrodę žvaigždę. Savo ir, manau, daugelio skaitytojų pritarimu, pagarbą atiduodu ypatingai Mamai, ignalinietei Daivai MILEVIČIENEI.

Tartaro kančios

Daiva – ne ta moteris, kuri myli save ir tik save. Ji pirmiausia myli savo vaiką ir yra pasirengusi aukotis kiek reikės, kad vaikas gautų esminį gyvenimo pagrindą – tvirtus tarpusavio santykius, supratingumą, jaukius namus, galimybę ramiai mokytis, prasmingai ir džiugiai leisti laisvalaikį. Ji pasirengusi ir kovoti, kiek reikės. Bet kovoti protingai ir sumaniai dėl savo vaiko gerovės, o ne dėl savo gerovės, prisidengus vaiku. Ši moteris praėjo ledinio vandens, degančių žarijų, ir aštrių iečių kelią. Taip jau įprasta mūsų visuomenėje, kad kankinys turi eiti kryžiaus kelius ir įrodinėti, kad jis kankinamas be kaltės, o budelis mėgaujasi kankinimu iki kankinys įrodys savo nekaltumą. Bet gali ir neįrodyti – kaip kad būna dažniausia. Daiva iškentė Tartaro baisumą ir tik begalinės meilės vaikui dėka sugrįžo atgal. Ji kruvinomis rankomis išsikovojo gyvenimą sau ir savo vaikui, ir galiausiai sugebėjo širdyje atleisti budeliui ir atrasti vietos gailestingumui. Laikas viską sutvarko. Kažkada buvęs budelis virto tik užuojautos verta vegetuojančia būtybe. Kiekvienas renkamės savo gyvenimo kelią.

Klasės pirmūnas – anekdotų karalius

Iki vaikas tampa bent iš dalies savarankišku paaugliu, jo autoritetas ir „formuotojas“ pirmiausia yra Mama, Tėtis (jei toks yra). Darželyje ir pradinėse klasėse mes matome ne auklėtojų, mokytojų ir aplinkos, o šeimos indėlį, vaiko šeimos paveikslą pačiame vaike. Daivos, kaip mamos paveikslas – jos sūnus Marijonas. Ir nors Marijonas labai nekalbus, labai norint, galima rasti kelių ir į jo širdelę.

Marijonas, regis, niekuo neišsiskiria iš kitų Ignalinos paauglių, tačiau pasigilinęs supranti, kad ne toks jau jis paprastas. Vaikinukas mokosi 6-oje Ignalinos Č. Kudabos progimnazijos klasėje, jam 13 metų, o Mama jau dabar džiaugiasi   padėkos raštų, diplomų gausybe. Nuo pirmos klasės berniukas mokosi labai gerai, kaskart mokslo metus baigdamas vienu geriausių rezultatų. Jo pažangumo vidurkis nuolat aukštesnis nei 9. Tačiau tai – dar ne viskas. Vaikinukas žaidžia tenisą, krepšinį ir lanko šokių būrelį.

„Esu laimingas, gyvendamas Ignalinoje – viename gražiausių miestelių.  Man labai patinka mano mokykla, draugai ir mokytojai. Nors atrodau tylenis, bet šiaip draugų rate mėgstu juokauti. Trečioje klasėje buvau išrinktas anekdotų karaliumi. Laisvalaikiu dėlioju „kubikus rubikus“, turiu jų ne vieną. Ir labai mėgstu piešti. Šiaip daugiausia diplomų turiu už įvairiausius laimėjimus kūrybiniuose ir meno konkursuose. Tačiau nemažai laiko praleidžiu ir su draugais kieme. Kartais įsijautęs į bendravimą, pamirštu net ir namų darbus atlikti.

Gal kai kuriems berniukams ir nelabai patraukliai atrodo, tačiau aš nuo ketvirtos klasės lankau šokių būrelį pas mokytoją Nijolę Žygienę. Mes labai daug dirbame ir, žinoma, esame pasiekę rezultatų. 2014 m. esame įveikę visus reikalavimus ir dalyvavę Lietuvos dainų ir šokių šventėje „Čia mano namai“. Bent dabar noriu savo ateitį sieti su informacinėmis technologijomis, tačiau dar daug laiko ir viskas gali pasikeisti. Dabar džiaugiuosi gyvenimu, buvimu su draugais ir nuostabia bei supratinga Mama. Ji man ir Mama, ir draugė, su kuria viską aptariam drauge. Nors ji ir griežtoka, tačiau aš matau, kaip ji stengiasi dėl manęs, ir žinau, kad aš taip pat visada stengsiuosi jos nenuvilti…“, – atvirauja Marijonas.

Sakoma, kad vyras sėkmingas tik tada, kai už jo stovi moteris. Mama ar žmona, o turėdamas abi, vyras yra dvigubai palaimintas. Marijonas – dar paauglys. Už jo stovi Mama Daiva. Tikra Mama – tikra namų siela, kurianti ramią, jaukią, išmintingą ir darnią aplinką, kurioje jos šeimos nariai semiasi gerumo, išminties ir dorovės perlų. 

Linkiu visoms, vaikus auginančioms moterims, tapti tokiomis, kurias iš tikrųjų galima būtų karūnuoti MAMOMIS.

Autorės nuotr.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje