Prieš 60 metų,1950 m. sudegus Senojo Dūkšto bažnyčiai, parapijos komitetas kreipėsi į Vilniaus ir Maskvos valdžią, kad paversta grūdų sandėliu Dūkšto bažnyčia būtų grąžinta parapiečiams. 6-erius metus, iki 1956 m. tikintieji meldėsi buvusioje klebonijoje, kol bažnyčią per didelius vargus grąžino tikintiesiems, ją per trumpą laiką suremontavo ir Dūkšto miestelio bei aplinkinių kaimų gyventojai joje pradėjo melstis. Tuo laiku Dūkšte klebonavo kun. Petronis.

Balandžio 24 d., sekmadienį, Dūkšto miestelio ir aplinkinių kaimų gyventojai, kartu su klebonu Sigitu Grigu, susirinko Senajame Dūkšte prie sudegusios bažnyčios pamatų. Čia, gražioje ežerų ir senų parko medžių apsuptoje vietoje, tarp kapų kauburėlių, buvo prisiminta sudegusios bažnyčios istorija, čia palaidoti žmonės, tarp jų ir mūsų kraštą garsinusieji. Nemažas būrys parapiečių prisiminė, kad buvusioje Senojo Dūkšto bažnyčioje buvo pakrikštyti, priėmė Pirmąją Komuniją, su tėvais ir seneliais lankėsi joje, klausė šventas Mišias, meldėsi.

Kartu su parapijos klebonu S. Grigu sukalbėję maldą, parapiečiai išsiruošė į 4 km žygį pėsčiomis pro senosios klebonijos išlikusius pamatus, pro senovę menantį Senojo Dūkšto piliakalnį, ištuštėjusius kaimelius ir sodžius. Su Dūkšto tikinčiaisiais žygiavo ir babtistų tikėjimą praktikuojanti Konstantino ir Tatjanos Deriuginų šeima su dešimčia atžalų. Jie kelionę paįvairino giesmėmis. Pakeliui prie būrelio prisijungė Dvarykščių, Ažukarklinės kaimų tikintieji. Iki Dūkšto Šv. Stanislavo Kostkos bažnyčios žygeivių būrys nuo 40 išaugo iki 111. Atėję prie Dūkšto bažnyčios, parapiečiai ją apjuosė gyva grandine. Kažkas iš stovėjusių prisiminė Baltijos kelią. Gyva žmonių grandinė tarsi simbolizavo apsaugą nuo nelaimių, kurios tai vienoje, tai kitoje Lietuvos ir rajono vietoje skaudžiai paliečia bažnyčias.

Sukalbėję maldą, parapiečiai susirinko bažnyčioje, kur šventė šv.Mišias. Jas aukojo nepailstantis, vis naujų idėjų pasiūlantis klebonas kun. Sigitas.

Tomo STASIŪNO nuotr.