Skip to content

Esu laiminga, kad tapau Ignalinos legendos dalimi

MI informacija

Esu laiminga, kad mano vardas įgijo lyg ir antrą prasmę: tapau Ignalinos legendos dalimi. Dėl to esu dėkinga tėveliams, kad man – trečiajai iš keturių dukterų – davė tokį puikų vardą. Nors esu gimusi Varėnos r., Matuizų kaime, labai daug kraštovaizdžio panašumų matau ir šiame ryčiausiame Lietuvos rajone. Dzūkuoja žmonės į Ignaliną atvykę nuo Ceikinių pusės. Rajono gyventojai, su kuriais susitinku, skundžiasi nederlingomis žemėmis, žinau, kad smėlynai ne tik kartina žemdirbių gyvenimą, bet ir žavi savo kalvomis Nacionaliniame parke. Ir ignaliniečiai, ir varėniškiai turi raistų, nuo senų laikų verčiamės tais pačiais miško verslais, turime didžiausius nacionalinius parkus…

Mano gimtinėje nėra tiek ežerų, todėl man keista, kad žvejybos verslas netampa Ignalinos išskirtinumu. Žemės ūkio ministerijoje dirbdama viceministre rūpinuosi Lietuvos žuvininkystės reikalais, todėl mieste labai pasigendu modernios prekyvietės žuvimi. Pajūryje jau veikia privatininkų turgeliai. Gal ne toks, kaip Klaipėdoje, bet gėlų vandenų žuvies aukcionas, vykstantis nors per didžiąsias šventes, muges, suteiktų miestui savitumo, taptų traukos centru gal net aplinkinių rajonų gyventojams. Sena tradicija, kai Ignalinos rajono žvejai aprūpindavo žuvimi Vilnių, kad čia vėžiaudavo garsiausi praeito amžiaus žmonės, galėtų būti patrauklus dalykas ir kaimo turizmo verslininkams, ir etninės kultūros puoselėtojams. Žuvų išteklių vidaus vandenyse sparčiai gausėja, kasmet į vidaus vandenis paleidžiame apie 25 milijonus žuvų jauniklių, todėl dabar rūpinuosi, kad kiekvienam paežerės gyventojui būtų sudaryta galimybė namų ūkį aprūpinti žuvimi – tai pirma dovana jubiliejui besiruošiančiam miestui.

Kitas, matyt tik čia atvykstančiam pastebimas rajono bruožas: šalies paribio kaimelių pavadinimų margumas, žmonių gebėjimas kalbėti įvairiomis kalbomis, dažnai sutinkamas pasieniečių transportas. Manau, kad šią unikalią savastį miestas taip pat galėtų išnaudoti savitumo kūrimui. Iš vienos pusės tautiškai margi Švenčionys, iš kitos – Visaginas, visai netoli sparčiai modernėjantis Pabradės poligonas su gausiai besilankančiais užsienio kariais. Ignalina šioje apsuptyje kaip lietuvybės bastionas, istorinės atminties nešėjas. Kiek žinau iš istorinių faktų, čia randama reliktų net iš XI a., gausybė piliakalnių, kurių ugnys įspėdavo apie kryžiuočių antpuolius, išlikę I ir II pasaulinių karų gynybinių statinių, menančių ne tik netolimus, bet ir senesnius – Napoleono, Kaizerio laikus, bene ilgiausiai užtrukęs partizaninis karas, nuolatinė Lietuvos sienų apsauga…

Visas rajonas lyg Lietuvos istorijos muziejus po atviru dangumi. Tokie dalykai įdomūs ir turistams, ir tautiniu margumu pasižymintiems aplinkiniams rajonams, ir į pratybas atvykstantiems užsieniečiams, reikalingas jaunimo mokymo procesuose. Žinau, kad ieškote originalios ekspozicinės temos savo muziejaus patalpoms. Manau, kad tikslinga šią idėją aptarti su galbūt suinteresuotomis Krašto apsaugos, Vidaus reikalų ministerijomis – gal tai taps jūsų miesto projektu? Idėją kolegoms pristatysiu, o jau kaip jūsų vadai ir ministrai susitars, taip ir bus.

Mielai išklausysiu Ignalinos žmonių pageidavimus, mintis ir tai, kas bus mano jėgoms, padėsiu įgyvendinti. Kas ne mano kompetencijos ribose – perduosiu kolegoms. Žavus jūsų miestas, įvairiausius istorinius išbandymus iškentę krašto gyventojai, išradingai į gyvenimą besikabinantys verslininkai, augantys talentai, puikus vaikų teatrų festivalis ir kiti, pasigėrėjimą keliantys dalykai. Motulė gamta miesto apylinkes apdovanojo nenusakomu grožiu. Artėjančio gimtadienio proga sveikinu visus, linkiu ant iš praeities išlikusio gamtos ir civilizacijos pamato pastatyti įvairių pomėgių žmonėms patrauklų gyventi pastatą. Ir kaip skamba senose dzūkų ir aukštaičių dainose – po šių metų dar šimtą metų!

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje