Neįmanoma stereotipiškai kalbėti apie nestereotipinės profesijos žmones. Bibliotekininkas – vienas paslaptingiausių žmonių, kuriam tinka viskas: šypsena, šiek tiek pasipūtimo, vienas kitas pykčio ar nusivylimo pliūpsnis, pagardintas ambicija… Bet tik tiek. Juk ir bibliotekininkas yra žmogus, tačiau valdantis viso pasaulio žinias ir žinantis visų paslapčių paslaptis. Kartai tas žinojimas trukdo rasti kelią į nežinančiųjų pasaulį. Bet, ar toji viešnagė būtų svarbi, taip pat nežinia…

Balandžio 23–29 d. jau šešioliktą kartą Lietuvoje minima Bibliotekų savaitė. Šiemet ji neeilinė, nes 2016-ieji paskelbti Bibliotekų metais, o visoje Lietuvoje vyksta ypač daug renginių. Nacionalinės bibliotekų savaitės, kaip ir visų Bibliotekų metų, moto – „Stipri biblioteka – stipri visuomenė“. Ignalinos rajono bibliotekininkai puoselėja gražią tradiciją. Nuo 2000-ųjų kas dvejus metus renkamas Metų bibliotekininkas. Aldonos Meškauskienės vadovaujama rajono bibliotekininkų draugija, įvertinusi dvejų metų nuopelnus, garbingą Metų bibliotekininkės vardą šiemet suteikė Ignalinos viešosios bibliotekos Palūšės kaimo filialo vyr. bibliotekininkei Ritai Ramanauskienei už jos kraštotyrinį ir literatūrinį darbą, glaudų ryšį su vietos bendruomene, svarbių renginių organizavimą ir parašytą knygą „Palūšė. Savita mažo kaimelio istorija“.

Ta proga Palūšės bibliotekoje vyko iškilmingas Metų bibliotekininkės pagerbimas ir apdovanojimas. Susirinko gausybė svečių, kolegų ir draugų. Visi turėjo, ką pasakyti Ritai, ko palinkėti. 28-erius metus bibliotekoje dirbanti Rita Ramanauskienė jau turi didžiulį bagažą: patirties, draugų, gerbėjų ir pasekėjų. Metų bibliotekininkės vardą pelniusią Ritą pirmoji sveikino Viešosios bibliotekos direktorė Loreta Aleknienė, rajono vicemeras Gintautas Kindurys bei specialistė Rasa Juodagalvienė, Aukštaitijos nacionalinio parko atstovai, kolegės iš kitų bibliotekos filialų, aktyvia Ritos veikla labai džiaugėsi ir seniūnas Jonas Polito, ir bendruomenės pirmininkas Arvydas Gaidelis.

Pati Metų bibliotekininkė R. Ramanauskienė dėkojo už jos darbų įvertinimą ir gražius sveikinimus. Ji prisiminė pirmuosius žingsnius bibliotekoje prieš 33-ejus metus, šiltai kalbėjo apie ją tuomet palaikiusią buvusią bibliotekos direktorę Eleonorą Pakalnienę, džiaugėsi gražiu ilgamečiu bendradarbiavimu su Aukštaitijos nacionaliniu parku, draugišku bendravimu su kultūrologe Sigute Mudiniene ir anksčiau čia dirbusia Dalia Savickaite. Už pagalbą ir finansinę paramą, organizuojant renginius, dėkojo Ignalinos seniūnijai.

Jaukus renginys pradėtas ir baigtas šio krašto liaudies dainomis, kurias atliko Sigutė Mudinienė ir Linas Stanaitis iš folkloro ansamblio „Čiulbutė“, bei kartu dirbantys ir ANP. Pasidžiaugę apdovanojimais ir įamžinę svarbias gyvenimo akimirkas, visi toliau šnekučiavosi prie arbatos.

Savo tekstą pradėjus netradiciškai noriu ir pabaigti netradiciškai, skirdama visiems rajono bibliotekininkams ir jų skaitytojams citatą iš Juozo Erlicko „Ištraukos iš gyvenimo ir kitų vietų“. Ne kartą minėjau, bet pasikartoti tokia proga – ne nuodėmė. Manau, kad stipriausia mūsų rajone – bibliotekininkų komanda. Gali šimtas ekspertų vaikščioti su padidinimo stiklais po visas bibliotekas ir neras nė krislelio, prie kurio galima būtų prikibti. O dar sako, kad tobulų nėra!

„O aš – savo. Būna, susipažįstu su puikia dama, ta dar abejoja, ar eit su manim į pasaulio kraštą, o aš lyg tarp kitko sakau: „Esu bibliotekininkas“.

Kaip pasižiūri! Juk dažna ponia gyvo bibliotekininko nė mačius nėra – jų nebedaug, o ir likę gyvi retai gatvėm vaikšto. Į paslaptingus, niūrius statinius, kur slepiasi bibliotekininkai, retsykiais užklysta tiek vyrai, tiek moterys, tačiau dailioji lytis – niekados. Dailioji priklauso verslininkams ir šie laiko ją gerai saugomuose aptvaruose.

O ką tu verslo pasaulyje pamatysi? Iš visureigio į miegamąjį ir atgal. Susitikimai su bibliotekininkais ir kitais įdomiais žmonėmis tam trumpam kely nenumatyti. Bet aš žinau, kad dažnai pasirodau ponių erotiniuose sapnuose, nes pabundu pavargęs…

Po teisybei, mes, bibliotekininkai, galim kiekvieną pakabint. Tai net nebeįdomu. Todėl jūs ir neskaitote žurnaluose apie bibliotekininkų meilės nuotykius.

Tapti bibliotekininku – štai nuotykis! Kai supratau, kas esąs, iki šiol tebevaikštau apkvaišęs. Amžinas adrenalino šaltinis.

Verslininkas visą gyvenimą siekia karjeros aukštumų, o bibliotekininkas daugsyk pranašesnis, nes pasistatęs kopėtėles lengvai gali pasiekt viršutinę lentyną. Todėl tarp bibliotekininkų nerasi nė vieno karjeristo, kyšininko ar raitelio be galvos, kitaip dar vadinamo politiku.

Užtat mes turim draugų net tarp muziejininkų – galim damą į muziejų nusivest. Verslininkui tokia mintis nė į galvą nešaus. Jis nebent naktinį klubą pasiūlys. Naktinis gyvenimas… Bet yra ir dieninis. Kas bent sykį buvo muziejuj, tas niekad jo nepamirš.

Jūs klausiat: kodėl tarp šešiasdešimties įtakingiausių Lietuvos žmonių nėra nė vieno bibliotekininko? Bet gal girdėjot, kad net pačius įtakingiausius kažkas tampo už virvučių. Ar niekad nesusimąstėt, kas tai daro?

Kam teko lankytis bibliotekininko darbo ir poilsio vietose, tas niekad nepagalvos, kad bibliotekininkas – tai žemės gyventojas, savo malonumui pasirinkęs šį kelią.

(O kas dirba skerdyklose, mokyklose – visur, kur jūs jokiu būdu nedirbtumėt?)

Kaip nežinoma ranka tarp knygos lapų kadais paguldė sudžiūvusią gėlę, taip nematoma jėga tarp knygų lentynų pasodino sudžiūvusią žmogystą… Kodėl? Kokia jo misija? Ko yra siekiama?

Net prižadintas bibliotekininkas kažin ar atsakys. Tik kas jį žadins? Kas išdrįs?“, – rašo J. Erlickas.

Autorės nuotr.