Praėjusią savaitę vis ką nors minėjome. Gegužės 7-ąją minėjome Spaudos dieną. Laisvių gynėjai ta proga dar kartą padūsavo, kad Lietuvoje visiškos spaudos laisvės nėra: už šmeižtą žurnalistai dar gali būti teisiami. Štai kai žurnalistai galės dergti ant visų iš eilės be jokios baimės – tada turėsime visiškai laisvą spaudą.

Prieštaraujantiems siūlau prisiminti bent vieną atvejį, kada koks nors žurnalistas pats, be teismo, prisipažino klydęs ir atsiprašęs savo apjuodinto herojaus.

Vyko ir su gailestingumu susiję renginiai. Kadangi kalbos apie gailestingumą, ypač pabėgėliams, apie toleranciją ir prieglobsčio suteikimą jiems, nuolat skamba iš Vatikano, bet koks kitas požiūris, atrodo, žada tapti nepriimtinu.

Pavyzdžiu gali būti Lenkija, po teroro aktų Paryžiuje ir Briuselyje pareiškusi, kad nepriims nė vieno pabėgėlio. Varšuvą pradėta kaltinti žygiu prieš demokratiją. Dešiniųjų valdžia, girdi, trokšta sugriauti viską, ką gero Lenkijoje sukūrė komunistai. Maža to, valdžią palaikančiuose mitinguose skamba raginimai sukabinti komunistus ant medžių.

Kadaise Lecho Kačinskio valdoma Lenkija elgėsi teisingai – nekovojo su demokratija ir nedarė kitų mirtinų nuodėmių. L. Kačinskiui ir kitiems, šalį valdžiusiems politikams žuvus prie Smolensko, į valdžią netrukus atėjo kairieji.

Dabar Jaroslavas Kačinskis tęsia brolio politiką, tačiau Briuseliui ji jau bloga, nes Varšuva nepanoro pademonstruoti tolerancijos pabėgėlių atžvilgiu.

Aišku, komunistus ant medžių kabinti negerai. Įsivaizduokite, kas būtų, jeigu tai prasidėtų Lietuvoje: tuo visų pirma turėtų pasipiktinti žalieji.

Tačiau atsisakyti pabėgėlių – mano nuomone, Darbo partijos vedlys Valentinas Mazuronis teisus, rinkimams artėjant, pasirinkdamas tokį šūkį. Jeigu ši partija nenusišnekėtų apie be galo didinamą minimumą, kuris, tas didinimas, kitu galu gerai muša pensininkus, būtų galima pasvarstyti, ar neverta už ją balsuoti.

O tuo tarpu gailestingumą ir toleranciją pademonstravo Londonas, meru išsirinkdamas musulmoną, gimusį pabėgėlių iš Pakistano šeimoje. Simboliška yra tai, kad jis yra liberalas. Lietuvoje liberalai irgi kovoja už toleranciją.

Londone vietinių, t.y., baltųjų jau mažiau, negu atvykėlių. Kažin, ar dar liko abejojančių, kad laikui bėgant Londono simbolį Big Beną pakeis minaretas? Ir čia jau nebesvarbu, ar Anglija liks Europos Sąjungoje, ar pasitrauks iš jos.

Kas toliau laukia tolerantiškosios Europos? Pirmasis miestas, kuris paseks Londono pavyzdžiu, veikiausiai bus Berlynas. Į kai kuriuos jo rajonus vokiečiai jau nebedrįsta įžengti – net ir policininkai. Jau dabar čia valdantys išeiviai iš Šiaurės Afrikos užklydusius turistus apiplėšinėja viduryje dienos.

Po to ateis eilė Paryžiui ir Briuseliui. Galop minaretai išdygs Vatikane. Ir tai bus paskutinis žingsnis tolerancijos link.

O dabar dar pora žodžių apie liūdnesnius dalykus. Apie didžiųjų prekybos tinklų boikotą. Nežinau, kam iš tikrųjų šovė į galvą surengti tokią akciją, bet aš visus tuos tinklus kiekvieną savaitę po šešias dienas boikotuoju. Apsiperku iš karto savaitei.

Kažkodėl man atrodo, kad tokios akcijos skirtos pirkėjams (rinkėjams) nuraminti, o naudos iš jų nebus. Rengiant akciją, bent jau reikėjo pažiūrėti, kada daugiausia pirkėjų būna. O tai penktadienis, didžiuosiuose miestuose – savaitgalis, kai dirbantys žmonės savaitei apsiperka. Tada ir reikėjo boikotuoti, sakysim, nuo ketvirtadienio iki šeštadienio.

Ši akcija man panaši į socdemų pasiūlymą sumažinti PVM mėsai. Visi pastebėjo nuostabią politikų logiką: pabrango daržovės – piginkim mėsą. Kokia išvada prašosi? Gal ta, kad tarp socdemų nemažai susijusių su mėsos verslu?

Rinkime į Seimą kopūstus!