Skip to content

Sunki atstumtosios dalia

Lina RAGINYTĖ

Tepraėjo kiek daugiau nei mėnuo (balandžio 5 d.) nuo nelaimės Ceikiniuose, kai ugnies liepsnos pasiglemžė Ceikinių Švč. Mergelės Marijos vardo bažnyčią. Teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad ši bažnytėlė įėjo į istoriją ne tik kaip du kartus degusi. Ši bažnytėlė įėjo į istoriją ir kaip atstumtoji. Atstumtoji ne pamotės, o savo „Motinos“ – Bažnyčios, aukščiausiųjų jos vadovų. Tik užsispyrusių tikinčiųjų ir tokio pat užsispyrusio kun. Marijono Savicko dėka šiandien, po šešių savaičių, ji tvirtai ir užtikrintai keliasi iš pelenų.

Kai Ceikinių parapijos tikintieji gūžėsi po ištikusios nelaimės, jiems antrą smūgį sudavė ne kas kitas, o Bažnyčia, nusprendusi neduoti leidimo atstatyti bažnyčią. Tam tikra prasme galima būtų pateisinti tokį sprendimą. Bažnyčių Lietuvoje gana daug. Tikinčiųjų masiškai mažėja, nes gyventojai sensta ir miršta, o jaunimas išsibarstęs užsieniuose. Bet svarbiausia, mano manymu, tikrai ne visiems patrauklus Bažnyčios modernėjimas ir prabangos troškimas. Bažnyčias tikintieji išlaikytų, kaip jie išlaiko ir savo šeimas iš varganų atlyginimų ir pensijėlių, tačiau tikintieji nepajėgūs apmokėti kai kurių kunigų trokštamos prabangos. Čia yra didžiausias nesusikalbėjimas. Žmonės nori melstis kukliose tvarkingose bažnytėlėse, o kai kuriems kunigams norisi prabangios aplinkos, komfortiškų automobilių, keičiamų kasmet, bet tokio pat modelio ir spalvos, kad kaimiečiai nieko nesuprastų, ir visokių kitokių modernių niekalų, kurių verte ir ilgaamžiškumu galima labai abejoti. Tad logiška, kad karaliaus išlaikymui reikalingi didesni karalijų plotai su juose gyvenančių aukotojų skaičiumi. Iš to ir kyla poreikis jungti dekanatus, didinti parapijas ir pan. Bet juk Bažnyčia ne koks nors UAB‘as.

Kaip ten bebūtų – tai jau ateities klausimas. Balandžio 28 d. tapo palaimintąja diena Ceikinių krašto tikintiesiems. Būtent tą ketvirtadienį Vilniaus arkivyskupijos kurija, gavusi daugiau nei 1,5 tūkst. tikinčiųjų parašų, surengė pasitarimą, kurio metu buvo sprendžiamas sudegusios Ceikinių bažnyčios likimas. Jame dalyvavo rajono meras Henrikas Šiaudinis, Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas. Arkivyskupija pakeitė ankstesnį savo ketinimą neleisti atstatyti bažnyčios ir leido tai daryti. Daryti taip, kaip nori ir sugeba patys tikintieji.

Vedami kunigo Marijono, tikintieji pradėjo bažnyčios  tvarkymo darbus jau kitą dieną po gaisro. Ceikinių seniūnija skyrė žmonių, kurie viską išgrėbė, iššlavė, surinko visus nuodėgulius ir kitas atliekas po gaisro. O jau ko kelių dienų pajudėjo pirmieji darbai: 4 vyrų brigada (2 mielagėniškiai ir 2 švenčioniškiai) dirba kasdien, atstatinėdami bažnyčią. Šiandien viena zakristija jau dengiama stogo danga, greit ir kita bus sutvarkyta. Nupirkta akmens vata visai bažnyčiai šiltinti. Užsakyti ir pagaminti langai visai bažnyčiai, užsakyta stogo konstrukcija. Ceikinių gyventojas Juozas Cicėnas dovanojo 20 kub. medienos – rąstų, kuriais tvirtinamos sienos. Jau nemažai padaryta, bet dar laukia begalė darbų. Gyventojai bažnyčiai paaukojo jau apie 30 tūkst. eurų. Įvairiai šeimos aukoja – ir po 100, 300, 500 eurų, kelios šeimos paaukojo po 1000 eurų. Yra pateiktas ir prašymas projektas Vyriausybei dėl pagalbos ir paramos atstatant bažnyčią, kurios suma siekia dar 60 tūkst. eurų. Koks bus sprendimas – nežinia. Labiausia Ceikinių parapijos tikintieji džiaugiasi kaimynais nuo Mielagėnų pusės. Per Motinos dieną ir Sekminių sekmadienį mielagėniškiai Ceikinių bažnyčios atstatymui paaukojo 3000 eurų.

„Vien gerais norais gyvenime nieko nepadarysi. Kai patys žmonės dirba ir aukoja, stengiasi ir padeda, tai ir darbai juda į priekį. Esu labai dėkingas visiems žmonėms, dirbantiems ir dirbsiantiems, aukojantiems ir aukosiantiems Ceikinių bažnyčios labui. Manau, kad visi kartu mes pasieksime savo tikslą, nepaisant nieko“, – įsitikinęs kun. Marijonas.

Kaip tėvai vaikus moko gyvenimo tiesų konkrečiais savo darbais ir savo pavyzdžiu, taip ir kun. Marijonas parapiečius paskui save veda savais darbais, siekiais ir konkrečiais rezultatais.

Kadangi Ceikinių parapija nėra didelė, tai bažnyčios atstatymas žmonių surinktais pinigais yra sunkiai įsivaizduojamas be papildomos finansinės paramos. Kiekvienas iš Jūsų gali prisidėti prie šio kilnaus tikslo, paaukodamas Švč. Mergelės Marijos vardo bažnyčios atstatymui.

Manau, pravartu būtų prisiminti Kahlilio Džibrano „Pranašą“ apie dovanas: „Jūs duodate tik truputėlį, kai duodate iš savo turtų. Tik kai duodate iš paties savęs, jūs iš tikro duodate. Yra žmonių, kurie duoda mažai iš to, ką turi, ir duoda dėl pripažinimo, ir tas slaptas troškimas daro jų dovanas žalingas. Ir yra tokių, kurie turi mažai ir atiduoda viską. Jie tiki į gyvenimą ir į dosnią jo širdį, ir jų skrynia niekad neištuštėja. Yra tokių, kurie duoda su džiaugsmu, ir džiaugsmas – atpildas jiems. Tai per jų rankas prabyla Viešpats, tai jų akimis Jis šypsosi žemei.

Bepigu duoti paprašytam, bet geriau yra duoti neprašomam, pačiam susiprasti.

O jūs, priimantys dovanas – juk visi jūs priimate – neužsikraukit dėkingumo naštos, kitaip uždėsite jungą sau ir duodančiam. Geriau pakilkit kartu su duodančiuoju jo dovanų dėka lyg su sparnais.

Nes pernelyg rūpintis savo skola – tai abejoti kilnumu to, kurio motina – dosnioji žemė, o tėvas – Viešpats“.

Rekvizitai tiesiogiai pervedant į sąskaitą:

Ceikinių parapijos klebonas

Sąsk. Nr. LT614010043700020634 (DNB banke)

Autorės nuotr.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Reklama ir skelbimai svetainėje