Pavasaris – vieniems darbymečio, kitiems – atostogų metas. Esu trečiajame laimingųjų fronte, kurie turi galimybę darbą su pramogomis suvyti į vieną kamuolį. Praėjęs gegužės savaitgalis išsiskyrė renginių gausa, mat būtent tomis dienomis vyko dauguma Europoje minimos Muziejų nakties renginių visoje šalyje. Bernardinų sode šeštadienį vyko taip pat įspūdinga „Burbulų diena“. Pasvarsčius visus „už“ ir „prieš“, darbui ir pramogai pasirinkau Stripeikių bitininkystės muziejuje vykusį „Gegužinį spiečių“.

Tik pravažiavus Vaišniūnus, staiga prisiminiau Broniaus Šablevičiaus knygoje „Nematomoji žmogaus pusė“ išaiškintas labai konkrečias žmogaus viešėjimo šioje žemėje taisykles ir… pristabdžiau – bent tiek… Į pirmąją „Gegužinio spiečiaus“ spietimosi dalį pasivėlinau gerą pusvalandį, tad labai atsiprašau ir klausytojų, ir lektoriaus prof. Juozo Ruolios. Nepaisant to, spėjau išgirsti labai įdomios informacijos apie žmogaus organizmo funkcionavimą, kai kurių negalavimų gydymą ir šiaip smagių patarimų – kaip atsikratyti liežuvautojų, kaip „prikelti“ abejingus, kuo pavojingas bučiavimasis, kaip neprogramuoti žmogui nuo vaikystės priklausomybės ir dar daug kitų. Bene svarbiausia – apie stebuklingąsias bičių produkto PROPOLIO gydomąsias galias.

Išėjus iš kluono, sutikau lauke stoviniuojančią vieną iš 3D – Danutę Indrašienę (3D – 3 direktoriai, taip save vadina visi trys Muziejaus darbuotojai. Danutė Indrašienė – Muziejaus (ekspozicijų) direktorė, Povilas Rukas – Bitučių direktorius, o trečioji – Bilietų direktorė Žaneta – autor. past.). Ji šiek tiek nustebo, kad ignaliniečius, atvykusius į renginį, galima suskaičiuoti ant pirštų: vienas „Melekso“ darbuotojas su šeima, kuris statybų metu matyt prisirišo prie muziejaus labiau nei norėjo, kelios pasieniečių šeimos, na ir aš. Silpnoka kompanija, stebint būrius uteniškių, vilniečių, kauniečių.

Taigi, pietų pertraukėlė išbarstė spiečiaus dalyvius į visas puses. Vieni skubėjo su jaunomis atžalomis į vaikų žaidimo aikštelę suptis, čiuožinėti ir žaisti smėlio koriuose. Dar kiti snaudė sūpuodamiesi hamakuose liepų pavėsyje, treti apžiūrinėjo ekspozicijas. Dėmesio sulaukė ožkos ir jų pieno produktus – sūrius – pristatantys kaimynai iš Šventos kaimo – Monika ir Regimantas bei jų dukra Liepa. Išskirtinio skonio, vašku lieti, sūriai su dilgėlėmis, su paprikomis ir įprasto skonio. Tą pačią akimirką pasiekė mintis apie dieviško skonio maisto produktus – laisvas žmogus, darantis tai, kas jam teikia malonumą, išgauna tobulą skonį, sukuria tobulą kūrinį. Regis, labai paprasta, bet kartu ir labai magiška.

Pasimėgavę sūriais ir prisipirkę jų lauktuvėms, spiečiaus dalyviai sutūpė aplink stalą, nukrautą žolynais, kurių pagalba menininkė V.Bitinaitė-Stankevičienė visus norinčius mokė, o kai ką ir „privertė“ rišti meno kūrinius. Pradžia buvo labai sunki. Tačiau žingsnis po žingsnio visi įsijautė kaip reikalas… Svarbiausia – „nuimti stabdžius“, įkvėpti pavasario gaivos ir leisti rankoms dirbti pačioms.

Netrukus bitučių dūzgimą ir žmonių „spiečiaus“ šurmulį nustelbė skrabalų muzikos garsai… Į pavasario šventę atvyko jaunas, bet jau žinomas skrabalų muzikos virtuozas Gytis Baladinskas.

Smagiai bičiuliavosi „Gegužinio spiečiaus“ dalyviai iki pat sutemų, vaišinosi, šnekučiavosi ir klausėsi pavasario skambėjimo… Pirmas ir labai sėkmingas spiečius.

Į namus parsivežiau pačios rankomis surištą džiovintų žolynų ir uogų bei gilių kompoziciją, dovanų gautą stiklainėlį pavasarinio medaus ir puikių įspūdžių. Džiaugiuosi, kad pasirinkdama neapsirikau. O jūs?

Juozo RUOLIOS patarimus apie propolį ir kitus sveikatai įtaką turinčius veiksnius skaitykite  gegužės 31 d. laikraščio priede „Sveikata“.

Autorės nuotr.