„Tikiu, kad Lietuva atsibus, surankios mūsų kaulus iš griovių, iš raistų ir karstuose pastatys prie švento altoriaus! Uždegs žvakes. Sukalbės Amžiną atilsį. Ir gražiausiose Lietuvos aikštėse pastatys paminklus partizanams ir jų motinoms“

Iš nežinomo partizano dienoraščio

Jonas BALTAKIS

Praėjusį šeštadienį Ginučių apylinkėse vyko orientacinis jaunimo žygis „Vytauto apygardos partizanų takais“, kurį tradiciškai surengė Jaunųjų Lietuvos patriotų (JLP) organizacija. Ji tokius žygius kasmet rengia įvairiose partizanų apygardose, kasmet vis kitur. Šiemet žygis organizuotas Vytauto apygardos Lokio rinktinės veiklos teritorijoje, kurios centras buvo Ginučių apylinkių miškai. Žygio tikslas – pagerbti Vytauto apygardos ir visos Lietuvos žuvusius rezistencinės kovos dalyvius, skiepyti meilę ir pilietinę pareigą Tėvynei, prisimenant jos kovą už laisvę ir nepriklausomybę, ugdyti ištvermę, tobulinti topografines žinias. Šiųmetis žygis skirtas ir Lokio rinktinės vadui Kazimierui Kaladinskui atminti, kadangi sausį suėjo 70 metų, kai jis buvo paskirtas vadovauti šiai rinktinei.

Žygeivių grupės iš visos Lietuvos šeštadienį susirinko Kirdeikiuose, kur buvo žygio startas ir finišas. Pagal jėgas galima buvo rinktis tris maršrutus – 15, 36 ir 50 km ilgio. Maršrutai vedė aplankant įžymias partizanų mūšių, žūties, buvusių bunkerių vietas, kur pastatyti paminklai, atminimo ženklai. Žygis organizuotas orientacinio sporto principu: žygio dalyviai privalėjo aplankyti visas maršrutų žemėlapiuose pažymėtas vietas ir ten gauti atžymą, kad lankėsi, laiku sugrįžti į finišo vietą. Tik tokiu atveju žygis įskaitomas.

Žygio štabas buvo įsikūręs Kirdeikių bendruomenės namuose. Ryte žygeivius skambiomis dainomis pasitiko ir į žygį išlydėjo vietos kaimo kapela. Žygio dalyviai sugiedojo Lietuvos himną, juos pasveikino žygio organizatoriai ir Saldutiškio seniūnas Bronius Šliogeris. Jis sakė: „Malonu, kad žygiui šiemet pasirinkote šį kraštą. Yra M. Mikutavičiaus daina „Aš tikrai myliu Lietuvą“, tai jūs tikrai mylite ją. Kuo bus daugiau tokių žmonių kaip jūs, kuo plačiau skleisite tai, ką darote, tuo Lietuva bus gražesnė. Mūsų partizanai meilę Lietuvai įrodė kovodami už ją, jūs įrodote eidami jų takais. Gyvenkime taip, kaip ką tik giedojome „Tautiškoje giesmėje“, ir Lietuva klestės“.

Buvęs Lokio rinktinės ryšininkų vadas ignalinietis Mečislovas Petkevičius-Vytenis, kreipdamasis į žygio dalyvius, sakė, net graudenasi: „Pokaryje mano praeiti visi šių apylinkių takai takeliai. Nepaprastai džiaugiuosi, kad jūs, jaunoji karta, dabar einate mūsų jaunystėje pramintais takais. Jaunimas yra Lietuvos viltis ir ateitis. Priešas tuomet galėjo pavergti kūnus, bet dvasios pavergti negalėjo. Laisvė – trumpas ir gležnas žodelis, saugokite jį, kad vėl nepasikartotų anų dienų įvykiai, tekę mano kartai. Menu viską – partizanų vadus, visų kovotojų veidus, tykojusius pavojus, tarsi tai buvo vakar. Kai šiandien eisite partizanų takais, kiekviena pušis jums šlamės apie praeitas mūsų dienas, žygius, pralietą kraują“.

Iš Ignalinos žygyje dalyvavo grupė vyresnių žmonių su dviračiais, kurie važiavo 15 km maršrutu iki Puziniškio (vado K. Kaladinsko žūties vietos) ir atgal. Tai Artūras Kacevičius, policijos pareigūnas Sigitas Kaladinskas (partizanų vado vaikaitis), tautodailininkas Jonas Grunda, kurio žmona taip pat K. Kaladinsko giminaitė ir kiti.

Kiekviename kontroliniame žygio punkte buvo trumpi aprašymai apie pokario įvykius toje vietoje. Vienas iš kontrolės punktų buvo ant Ginučių piliakalnio, kur žygeivius pasitiko… trys tikri partizanai: vilkintys to meto uniformas su visais skiriamaisiais ženklais, ginkluoti pokario laikų automatais, granatomis ir pan. Ginklai – tikslūs muliažai, kurių neatskirsi nuo tikrųjų, o vienas rusiškas diskinis PPŠ automatas tikras (žinoma, neveikiantis). Buvo ir linksmų momentų. Kažkas, pamatęs šiuos ginkluotus ir uniformuotus žmones, pranešė policijai. Ši aiškinosi su savanoriais, kitomis tarnybomis, kas jie tokie, gal kokios pratybos vyksta, bet taip nieko ir neišsiaiškino. Ir „partizanų“ nesugavo, nors aplink Ginučius blyksėjo švyturėliais (tądien ten vyko ir dviratininkų lenktynės).

Ginučių kautynės. 1944 m. lapkritis

1944 m. pabaigoje dideli mūšiai tarp Lietuvos partizanų ir sovietų okupacinės kariuomenės bei jų parankinių virė visoje Lietuvoje. Lapkričio pabaigoje į pirmą didelį mūšį prie Ginučių piliakalnio stojo ir Vytauto apygardos Tigro rinktinės Beržo kuopos partizanai, vadovaujami ltn. Jono Gimžausko-Beržo.

Mūšio išvakarėse Kirdeikių apylinkėse siautėjo ir plėšikavo iš Saldutiškio atsidanginę raudonieji aktyvistai. Tikrindami pyliavų vykdymą, kaimuose viešai plėšikavo. Prisiplėšę turto, keturi jų slinko Ginučių link. Apiplėšti ir nuskriausti žmonės, daugiausia namie buvę seneliai bei moterys, pasiskundė nuo mobilizacijos besislapstantiems vyrams. Šie turėjo pasislėpę ginklų ir plėšikams kelią pastojo ant mišku apžėlusio Ginučių piliakalnio. Trys plėšikai žuvo, vienam pavyko pabėgti.

Partizanai, gindami vietos gyventojus, nukovė tris atėjūnus, todėl kitą dieną į Kirdeikius buvo atsiųstos dar didesnės okupantų pajėgos – sunkvežimiais atvežta apie 300 NKVD kareivių. Prie mašinų Kirdeikiuose likusi dalis čekistų klausinėjo gyventojų, kas galėjo stribus užpulti. Ir vietos klebonas kun. P. Liutkus nieko negalėjo pasakyti, pritarė čekistų spėjimui, kad tai padarė užsilikę vokiečių kariai…

Didžioji šios kariuomenės dalis manevrine rikiuote nužygiavo Ginučių piliakalnio link. Čekistų kariuomenė iš patyrimo žinojo, kad tik ką įvykusio susirėmimo vietoje tikrai nesutiksi nė menkiausio pasipriešinimo. Įvyko kitaip. Dar žygiuojančią, piliakalnio viršūnės nepasiekusią kariuomenę, pasitiko kulkosvaidžių, automatų, šautuvų kulkų lietus. Rusų kulkosvaidis susprogo vietoje. Mūšis tęsėsi gerą pusę dienos. Artėjant pavakariui, čekistai ėmė trauktis. Naktis juos baugino. Iš mūšio lauko sprunkantiems enkavedistams kpt. Mykolo Vilučio vadovaujamas partizanų būrys surengė triuškinamą pasalą – mūšis buvo laimėtas. Į savo automobilius priešas sukėlė sužeistuosius ir žuvusiuosius. Priešo nuostoliai nenustatyti. Svarbu tai, kad šiame mūšyje nežuvo nė vienas partizanas. Ginučių piliakalnio mūšio garsai aidėjo už dešimčių kilometrų.

Vadas

Kazimieras KALADINSKAS (Erškėtis, Šarka), Vytauto apygardos Lokio rinktinės vadas, gimė 1903 m. Želmeniškės k. (Kazitiškio sen.). Žuvo 1947 m. lapkričio 15 d. Puziniškio k. (Linkmenų sen.).

Tarpukariu buvo Salako šaulių kuopos narys, iki 1939 m. – Didžiasalio pasienio posto policininkas, puskarininkis. Dalyvavo 1941 m. sukilime. 1944 m. pasitraukė į pogrindį, organizavo pasipriešinimą Sodžiūnų, Plavėjų kaimų apylinkėse. Nuo 1944 m. lapkričio iki 1945 m. spalio vadovavo 120 partizanų kuopai Ažvinčių girioje.

1946 m. sausio 20 d. Vytauto apygardos vado J. Kimšto paskirtas Lokio rinktinės vadu. 1946 m. gruodį dėl sudėtingų kovos sąlygų su kuopos likučiais pasitraukė į Saldutiškio ir Tauragnų miškus. 1947 metais vadovavo išpuoliams prieš sovietinių aktyvistų Stapšėnų ir Sirvydžių kaimus (Tauragnų valsčius).

1947 m. lapkričio 15 d. Balio Rukšėno sodybą Puziniškyje apsupo MGB kariuomenės 137-ojo šaulių pulko kareiviai ir MGB Saldutiškio valsč. poskyrio stribai. Vadas žuvo nelygiame mūšyje kartu su savo adjutantu A. Skunčiku-Kaltu, šios kuopos partizanais Kazimieru Bubuliu-Algimantu ir Kazimieru Milašiumi-Signalu. Priešui atiteko automatas, 3 šautuvai, pistoletas, 8 granatos ir 300 šovinių. Žuvusių partizanų palaikai buvo užkasti prie Ginučių kapinių. Po kelių dienų atkasti, nufotografuoti ir atvežti į Saldutiškį. Vėliau užkasti prie Saldutiškio kapinių.

Remiantis MGB suvestinėmis, 1944–1947 m. K. Kaladinskas-Erškėtis, Šarka su savo vyrais įvykdė 23 kovines operacijas, nukovė 41 ir sužeidė 4 sovietinius aktyvistus bei baudėjus.

K. Kaladinską pažinojusių žmonių atmintyje vadas išliko kaip narsus, sumanus, veiklus žmogus. Jis buvo griežtas, reikalavo absoliučios drausmės, bausdavo už plėšikavimus ir girtavimus. Savo kovotojus, kurių daugelis neturėjo jokio karinio pasirengimo ir supratimo apie konspiraciją, mokė atsargumo, tramdė nuo neapgalvotų poelgių.

1991 m. palaidojimo vietoje, Saldutiškio kapinėse, ir žūties vietoje Puziniškyje pastatyti paminklai.  1999-10-07 (po mirties) jam suteiktas Kario savanorio statusas, 1999 m. spalio 13 d. (po mirties) suteiktas majoro laipsnis, 2009 m. lapkričio 17 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu apdovanotas Vyčio kryžiaus ordino Karininko kryžiumi (po mirties).

Žmona Veronika Blaževičiūtė-Kaladinskienė, jos motina Ieva, vaikai Danutė ir Kęstutis 1947-07-17 ištremti į Molotovo (dabar Permės) sritį, Jusvos r. Tremtyje mirus žmonos motinai, Veronika Kaladinskienė su vaikais 1947 m. spalį pabėgo iš tremties ir nelegaliai grįžo į Lietuvą, slapstėsi Vilniuje, Baibių k. (Zarasų r.). 1949-03-09 pakartotinai suimti ir ištremti. Į Lietuvą grįžo 1959 m.