Skip to content

Pagyrimas psichologams

Arminė NORKĖ (Mažulonys)

„Ant Lietuvos“ tomis dienomis, kai politinėje padangėje niekas nevyksta, kitaip tariant, joks politikas nei liberastas nepagaunamas apsivogęs ar paėmęs kyšį, visi staiga pradeda kalbėti apie patyčias.

Tiesa, yra dar viena tema: kaip prisėsti ir kartu nenutukti, arba jau nutukus numesti svorio. Sutikime, kad tai irgi labai aktuali tema, net gal pati aktualiausia, nes per visas televizijas ja bene daugiausiai šnekama. Bet palikime ją Rūtai, juk ji daugiau neturi apie ką šnekėti.

Bet jei nekalbama apie ėdalą, kalbama apie patyčias. Keistas įspūdis susidaro: atrodo, laisvoje demokratinėje šalyje visi daugiau nieko neveikia, tik tyčiojasi vienas iš kito.

Apie patyčias mokyklose – gal kitą kartą, o šį – apie muštynes namuose.

Na, vyrai visais laikais, pasitaikydavo, prikuldavo žmonas. Tik sugyventiniai nesipešdavo, nes anksčiau Lietuvoje gyvenančius susidėjus būdavo galima ant vienos rankų pirštų suskaičiuoti. O dabar sugyventiniai pešasi dažniausiai. Mušasi ir sutuoktiniai, bet sugyventiniai dažniau. O juk atrodytų, atvirkščiai turėtų būti: sumetus skudurus į krūvą, atsirinkti juos kur kas lengviau, negu susiženijus.

Tik kažkodėl tokios poros nelabai nori skirtis. Kartu pageria, paskui pasimuša, paskui susitaiko ir ta proga vėl pageria ir toliau gyvena. O ką moteriškei daryti, jeigu jos niekas neveda, o vyro reikia? Juoba šiais laikais gyvenimas susidėjus yra madingas, taip, kai kurių veikėjų nuomone, turėtų elgtis tikrai laisvos moterys.

O kad sugyventiniai neretai į kailį duoda – šituo turėtų psichologai rūpintis. Pakalbėti su mušeikomis, paaiškinti, kad jie negerai daro, pirštuku pagrūmoti: jeigu ranką prieš savo moterį kelsi, gali ir į teismą būti atvesdintas. Neužmiršk, kad ten reikės gailėtis ir pažadėti bendrauti su psichologu.

Rodos, kažkam reikėtų imti ir pasiaiškinti, kodėl vyrai moteris muša, o moterys, pasitaiko, vyrus. Be priežasties niekas nevyksta. Juk dažniausiai muštynėmis pasibaigiantiems nugėrimams irgi reikia laiko turėti. Gėrimas, puikiai žinome, trukdo darbui, todėl tie, kurie geria ir mušasi, paprastai nedirba.

O iš kur pinigai gėrimui? Iš valstybės, taigi iš visų mūsų, kišenės. Girtuokliams skirtoms pašalpoms pinigų išmokama tiek, kad nustojus tokiu būdu degtinės ir vyno pramonę šelpti, prie visų pensininkų pensijų būtų galima ne kelis eurus, kuriuos dabartinė valdžia retkarčiais numeta, pridėti.

Tačiau visi ir per visus galus daugiausia kalba ne apie visų tų muštynių priežastis, o apie pagalbą jau nukentėjusioms moteriškėms, kurioms, žinoma, turi ir gali padėti vien tik psichologai.

Bet juk kitaip ir būti negali. Įsivaizduokite: valdžia visiems dykaduoniams nustoja mokėti pašalpas, o šie susiranda darbą ir nebeturi laiko gerti. Kas tada atsitiktų?

Na, pirmiausiai dykaduoniai dirbti neitų. Jiems orumas neleidžia dirbti už minimumą. Pašalpą imti orumas leidžia, o dirbti – ne. Štai iki kokios demokratijos nusigyvenome.

Antra, įsivaizduokite, jeigu kuri nors valdžia pašalpas nurėžtų, ir dar prieš rinkimus – ar ji po to išsilaikytų valdžioje?

Trečia – o jūs žinote, kiek psichologų prikepta? Žinote, kad ne tiek daug patyčių, kiek daug psichologų, kuriems darbo trūksta? Jeigu jiems darbo  neduosi – jie bedarbiais taps, irgi pašalpų reikalaus.

Prastai gyvena Lietuva. Vyrai žmonas muša, tyčiojasi iš jų, tos alkanos vaikšto. Gal ir vyrai mušasi todėl, kad užkandai pinigų neužtenka. Psichologai turėtų išaiškinti, kad ne ėdale laimė, nors tai išaiškinti ir sunku.

O gal nesunku? Juk jeigu Rūta kiekvieną savaitę savo vos ne tris valandas trunkančioje laidoje vien tik apie ėdalą šneka, o mes patenkinti žiūrime – gal ne tokie jau alkani esame, ne taip jau blogai gyvename? 

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Reklama ir skelbimai svetainėje