Skip to content

Prie Žaliojo iškylavo smagūs kaimynai

MI informacija

Visi žinome, kad žmogus yra sociali būtybė, kuriai reikalingas bendravimas. Be to, kiekvienas esame linkę aplink save suformuoti ratą tokių žmonių, kurie atitinka mūsų vidinius lūkesčius. Taip nuo senų laikų iki šiol kūrėsi ir tebesikuria žmonių bendruomenės.

Viena iš tokių bendruomenių – Budrių – šiltą ir saulėtą gegužės 27-osios pavakarę susirinko į iškylą ant Žaliojo ežero pakrantės kartu paminėti Europos kaimynų dienos. Pradėdamas renginį Budrių bendruomenės vadovas Artūras Kacevičius išsakė viltį, kad toks kaimynų iškylavimas taps tradiciniu, nes geri kaimynai yra tikra Dievo dovana, tad labai svarbu palaikyti ir puoselėti draugiškus tarpusavio santykius.

Netrukus ant vaizdingos ežero pakrantės išsirikiavo smagiai nusiteikusios Budrių, Lygumų, Saulėtekio ir Vilkakalnio gatvių komandos. Nuskambėjo Ignalinos himnas, buvo pristatyti varžybų teisėjai – Dainius Šidlauskas ir Petras Račka, ir prasidėjo… Kokių tik strategijų komandos neišbandė, varžydamosi estafečių, tinklinio su paklodėmis, bato mėtymo į taikinį, pagalvių svaidymo per tinklą, šaudymo lankais rungtyse. Pasirodo, ne tokie jau lengvi tie pūkai, kai tenka kelias minutes intensyviai pagalves iš savo aikštelės pusės į kamynų laidyti. O tinkliniui su paklodėmis reikalingas ypatingas susikaupimas ir komandinis darbas. Batų mėtymo rungtis išdavė tuos, kurie namie treniruojasi savo avalynę per koridorių į kampą švystelėdami, o šaudymas lankais sulaukė daugybės šmaikščių žiūrovų patarimų ir kolektyvinių emocijų, nors varžomasi buvo individualiai.

Tiek energijos išliejus ypač viliojamai nuskambėjo šventės vedėjo ir muzikanto Petro Bernatavičiaus kvietimas tradicine bendruomenės susibūrimų sriuba ,,Budriene“ pasivaišinti. Ją, kvepiančią laužo dūmais ir šviežiais žolynais, virė Danutė Račkienė su pagalbininkėmis ir negailėdama pylavo kaimynams. Pasirodo, budriškiai tokie aktyvūs, kad net valgydami veltui laiko neleido – tuo metu Kęstutis Čeponis, kukliai prisistatęs tiesiog Budrių bendruomenės nariu, įdomiai papasakojo apie apylinkes ir jų istoriją nuo sėlių gyvavimo laikų iki mūsų dienų. Neturėjo laiko sriuba gardžiuotis ir varžybų teisėjai: rezultatus skaičiavo, lenteles braižė ir vietas dalijo. Paaiškėjo, kad R. Pernavo vadovaujama Vilkakalnio gatvės komanda surinko daugiausia taškų. Saulėtekio gatvės komanda (kapitonas Vladimiras Sidorenka) užėmė antrąją, Lygumų gatvės (kapitonas Alvydas Pūkas) – trečiąją, o Budrių gatvės (kapitonė Violeta Čeponienė) – ketvirtąją vietą. Tiesa, stebint apdovanojimus buvo matyti, kad laimėta vieta visai neturėjo reikšmės, nes emocijos ir džiaugsmo šūksniai vienodai sklido iš visų komandų. O ir vėliau visi pasklido po laukymę vaišintis, muzikos klausytis ir į taktą palinguoti visiškai pamiršę varžymosi azartą, tiesiog – kaimyniškai.

Žinoma, kaip jau mums įprasta, atsiras burbančių, kad tik dalis budriškių iškyloje dalyvavo, atsiras tokių, kurie priekaištaus, esą niekas jų nepakvietė ir nepakalbino prisijungti, tačiau būti bendruomenišku ar ne – tai jau kiekvieno asmeninis pasirinkimas. Tarp iškylos dalyvių tik dalis oficialiai  priklauso bendruomenei (tokių asmenų yra daugiau nei trisdešimt, jie turi išsirinkę valdybą, kuri šį renginį organizavo), kiti save vadina palaikančiais. Paklausus, kodėl nestoja į bendruomenę, kuri nestokoja aktyvių ir savo pilietinę poziciją turinčių narių, teko įvairius atsakymus išgirsti. Antai Jūratė Pernavienė, save įvardijusi kaip palaikančiąją, akcentavo, kad ateidamas į bendruomenę žmogus jau turi žinoti, kuo galės prisidėti prie bendros veiklos, koks bus jo įnašas. Nepakanka sumokėti tik nario mokestį ir manyti, jog esi tikrasis narys – turi prisiimti ir įsipareigojimus. Kiti kalbinti ne bendruomenės nariai teigė, kad prisideda dalyvaudami tradicinėse talkose, renginiuose, tačiau stokoja laiko imtis organizacinės veiklos. Be abejo, ir naivu būtų tikėtis, kad visi masiškai puls veikti, organizuoti, tad džiugu, kad yra grupelė idėjas generuojančių žmonių, kuriems padeda tas idėjas realizuojantys kaimynai.

O gal ir gerai, kad susirenka tik tie, kurie tikrai nori su kaimynais pasibūti, neraginami varžybose dalyvauja ir nelaukia, kad kažkas kitas juos linksmintų ir užimtų. Be to, gyvendami virtualaus bendravimo laikais, vis rečiau vienas kitam į akis žiūrėdami pasikalbame. O tą vakarą ir ūkiniai reikalai šnekučiuojantis buvo aptarti, ir vaikų auginimo klausimai, ir receptais pasidalinta – kaip ir turi būti kaimyniškame pasivakarojime.

Autorės nuotr.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje