Visų miestų istorijų metraštininkės – bibliotekos. Tai bene vienintelė įstaiga, kur vietą randa kraštotyrinė veikla, kuriose gausios kraštotyros kartotekos, kur visuomet rasi sukomplektuotus aplankus krašto istorijos klausimais, knygas, kuriose nors vienu žodeliu minima vietovė ar žmonės, kurie veikė tame krašte. Šiemet, kai Ignalina ruošiasi savo jubiliejui, biblioteka yra tas aruodas, kur žinias tikrina, įdomesnius faktus renka straipsnių rašytojai, scenarijų kūrėjai. O pačios bibliotekos istorija?

Ignalinos biblioteka buvo įkurta 1941 m. Tais metais Ignalina dar nebuvo svarbus administracinis darinys, todėl ji vadinosi „Švenčionių apskrities Ignalinos valsčiaus biblioteka“ ir veikė Liaudies gatvėje. Pirmaisiais bibliotekos veiklos metais jai vadovavo V. Pakalkaitė (1943–1944 m.), AntaninaMilašiūtė (1944–1949 m.), Vera Žuravliova (1949–1950 m.). 1950 m. Ignalinai tapus rajono centru, biblioteka buvo pertvarkyta į Ignalinos rajoninę biblioteką, jai buvo skirtos kitos patalpos – Laisvės g. 40. 1952 m. įkurta vaikų rajoninė biblioteka. Tuomet bibliotekai vadovavo Elena Barsukova (1950–1951 m.), Genė Bielinienė (1951–1956 m.), Laima Pundytė (1956–1962 m.).

Apie šešiasdešimtuosius Lietuvoje vyko aktyvios administracinės pertvarkos, atskiriems miestams sukūrusios visai kitokias funkcijas, svarbą ir paskirtį regionų politikoje. 1960–1963 m. keičiantis rajono teritorijos riboms, prie Ignalinos rajono buvo prijungta dalis Dūkšto ir Švenčionių rajonų teritorijų. Šiose teritorijose buvusios bibliotekos perėjo Ignalinos rajoninės bibliotekos priklausomybėn. Šiuo labai judriu ir daug reformų pareikalavusių periodu bibliotekai vadovavo Laima Grainytė (Radžiūnienė) (1962–1965 m.), Lionė Talijūnienė (1965–1966 m.), Dalia Kupetytė (1966–1967 m.). Tuomet bibliotekos buvo kuriamos atitinkamose ūkinėse vietose, galėjusiomis jomis pasirūpinti. Dažniausiai tai buvo kolūkių ir ūkių centrai, didesni tų ūkių kaimai. 1972 m. visi tuometiniai rajono ūkiai jau turėjo bibliotekas. 1975 m. buvo užbaigtas bibliotekų steigimo planas, rajone buvo 50 bibliotekų.

Artėjant 1975-iesiems imta kalbėti apie pasiruošimą bibliotekų centralizacijai, o tai reiškė, kad reikėjo paruošti atitinkamus dokumentus, inventorizuoti turtą. Jei kas yra bandęs suskaičiuoti ir identifikuoti gausius knygų fondus, gali suprasti, koks tai milžiniškas darbas: kiekvieną jų paimti į rankas, sutikrinti su inventorinėmis knygomis… Tai ne stalus įstaigoje suskaičiuoti… Ignalinos biblioteką centralizacijai paruošė tuomet direktoriavusi Ona Taluntytė (1968–1975 m.). Darbuotojai ją pamena kaip labai reiklią, skatinančią darbuotojus mokytis, tobulėti. Vėliau ji dirbo Kultūros ministerijoje, Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Iš reiklios direktorės vadovavimo vairą 1970 m. perėmė bibliotekoje pradėjusi dirbti Stasė Kolėnienė. Jos vadovavimo metu 1975–1978 m. pradėta praktiškai vykdyti bibliotekų centralizacija (vėliau, iki 2012 m., ji dirbo direktoriaus pavaduotoja).

1977 m. rajoninė biblioteka reorganizuota į centrinę rajono biblioteką su centralizuotu bibliotekų valdymu, bendru spaudinių fondu, naujai įkurtais skyriais ir 37 filialais. Centrinė biblioteka veikė tose pačiose Laisvės g. patalpose. Vaikų rajoninė biblioteka 1977 m. reorganizuota į centrinės bibliotekos Vaikų literatūros skyrių. 1984 m. biblioteka persikėlė į erdvesnes patalpas M. Melnikaitės gatvėje 20/1 (dabar Atgimimo g. 20/1 – jos reikmėms buvo perduota nebaigta statyti bažnyčia). Kaip dažnai yra sakoma, vyrai vadovauti ateina pabaigus juodus darbus. Visos respublikos bibliotekininkams puikiai žinomas Petras Zurlys Ignalinos bibliotekai vadovavo 1978–1980 m. Visi vyresnieji bibliotekininkai jį prisimena su didžiausia pagarba, o pats jis, esant galimybei, nepatingi ir šiomis dienomis joje apsilankyti. Dabar tai labai žinomas žmogus, nuo 1996 m. vadovauja Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus bibliotekai, (1983–1986 m. dirbo Lietuvos nacionalinės bibliotekos Spaudinių saugojimo skyriaus vedėju, 1986–1995 m. – UAB „Fidus“ komercijos direktoriumi, 1995–1996 m. – laikraščio „Nekilnojamasis turtas“ direktoriumi). 2002–2005 m. ir 2008–2010 m. buvo Lietuvos bibliotekų draugijos (LBD) pirmininku. Šiuo metu yra LBD Tarybos narys, pirmininkės pavaduotojas. Jis inicijavo Apskričių viešųjų bibliotekų asociacijos steigimą (1998 m.) ir dvi kadencijas vadovavo šiai asociacijai. Nuo 2013 m. yra Lietuvos Respublikos trišalės tarybos kultūros komiteto pirmininkas (t. y. rūpinasi, kad ir bibliotekininkai gautų gerus atlyginimus). Jo atida Ignalinos kraštui pasireiškia ir tuo, kad seminaruose, mokymuose jis visad randa laiko pokalbiui su Ignalinos rajono žmonėmis, o šiuo metu jam talkina ir rajoną palikusi buvusi kultūros reikalų tvarkytoja Aldona Jeleniauskienė.

1980 m. bibliotekai vadovauti pradėjo Leonora Pakalnienė. Ji dirbo iki 2007 m. Tai ilgiausiai Ignalinos savivaldybės viešajai bibliotekai vadovavusi direktorė – net 27-erius metus. 1995 m., priėmus Bibliotekų įstatymą, buvo pakeistas bibliotekos pavadinimas. Ji tapo Ignalinos rajono savivaldybės viešąja biblioteka. Šis periodas išsiskyrė bibliotekų modernėjimo ir jų nuoseklaus „mažinimo“ pradžia… Direktorė labai didžiavosi, kad pirmoji oficiali Lietuvos trispalvė mieste 1988 m. buvo iškelta būtent ant bibliotekos (tai vienas seniausių pastatų Ignalinoje). Sudėtingas laikotarpis – dirbti bibliotekoje, kai keičiasi ideologija, kai vieni netoleruoja vienų autorių, kiti kitų, o tu privalai suprasti jų pozicijas. Knyga tikram bibliotekininkui visad yra vertinga. Požiūriai reikalavo kitaip pasirinkti leidinius komplektavimui, o politinės tolerancijos nebuvimas labai žeidė, nes teko matyti daug knygų iškeliaujant į perdirbimą… Bepigu dėl skulptūrų, o knyga – mažutė, kas ją apgins? Dabar tai antikvarų pelno šaltiniai…

Tuo metu bibliotekoje vykę renginiai išsiskyrė savo estetika, parodos buvo labai kruopščiai apgalvojamos. Atsirado tokia lėšų gavimo forma kaip projektai. 2001 m. laimėtas pirmasis ES lėšų projektas ir buvo įrengta kompiuterių klasė bibliotekos lankytojams. Vėlesniais metais projektai buvo ruošiami įvairiomis socialinėmis – kultūrinėmis temomis. Jų pasėkoje gimė pirmoji „Ignalinos krašto enciklopedija“, pasaulį išvydo A. Karmono „Lietuvių tautos didkelis“, Ignalinos poetų poezijos rinktinė „Aukštaitiškas kalbėjimas į širdis“. Tuomet susikūręs literatų klubas „Lelija“, pagyvenusių žmonių klubas „Rudenėlis“ aktyviai vykdė veiklas, keliavo po rajoną, sprendė savo socialines problemas. Lyriškesnius skaitytojus traukė itin estetiška meno ir muzikos skaitykla. L. Pakalnienės vadovavimo metu viešojo interneto prieigos taškai susikūrė praktiškai visose rajono centrinės bibliotekos filialuose. Bibliotekos bus aprūpintos kompiuteriais, multifunkciniais įrenginiais, programine įranga, kompiuteriniais baldais, įdiegtas internetinis ryšys. Pokyčiai politinėje sistemoje, rajonų vadovų nuostatos keitė požiūrį į bibliotekų funkcijas. Tik L. Pakalnienė galėtų papasakoti kiek atlaikė jos pečiai beginant savo kolektyvą nuo „mažinimų“ vajaus, kiek naujų funkcijų reikėjo išmokti atlikti. Šalia viso to 2006 m. buvo pradėta viešosios bibliotekos renovacija. Nuo pat to laiko, kuomet nebaigtas statyti bažnyčios pastatas buvo pertvarkytas į biblioteką, jame iš esmės nebuvo daryta jokių pokyčių. Bibliotekos ruošėsi kompiuterizacijai, reikėjo tam paruošti ir patalpas.

Bibliotekų veiklą ne tik Ignalinoje, bet ir visoje šalyje labai pagyvino projektas „Bibliotekos pažangai“, kurį 2008–2011 m. įgyvendino Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, Kultūros ministerija, Bilo ir Melindos Geitsų fondas. Būtent su jo „atėjimu“ buvo kompiuterizuotos beveik visos rajono bibliotekos.

2007 m. bibliotekai pradėjo vadovauti Loreta Aleknienė. Anksčiau pedagogines problemas sprendusiai moteriai teko didžiulis krūvis: perprasti darbo specifiką, atlaikyti remonto keliamą sumaištį, neatsilikti nuo bibliotekos modernumo ir vis daugiau jai perduodamų bendruomenės socialinių paslaugų teikimo uždavinių vykdymo. O juk turėjo keistis ir pačių bibliotekininkų kompetencijos… Šiuo metu biblioteka stengiasi kuo aktyviau dalyvauti įvairių ministerijų projektinėje veikloje. Tai akivaizdžiai matosi ir atsinaujinusiame bibliotekos interjere, ir renginių gausoje, kurių skaičius kartais net kelia nuostabą. Svarbiausia, kad nuo to nė kiek nenukenčia kokybė. Dabar biblioteka gali pasigirti, kad didelis būrys šiandienos Lietuvos rašytojų, dailininkų, politikų, laidų vedėjų jau yra palikę įrašus svečių knygoje, kad literatų klubas „Lelija“ yra gyvybingas ir ruošiasi savo jubiliejui, kad rajone vis didėja būrys žmonių, išleidusių savo knygas. Tik bėda, neaišku poetas Petras Panavas – ignalinietis ar uteniškis? Šalia beveik ignalinietės Gintarės Adomaitytės galima būtų įvardinti rajone esant du Rašytojų sąjungos narius (beveik ignaliniečius)… Bene didžiausias krūvis, o kartu ir džiaugsmas – prie bibliotekos veikiantis Trečiojo amžiaus universitetas. Jo atsiradimas – L. Aleknienės vadovavimo periodu įvykęs ir bene labiausiai žmonėse vertinamas faktas. „Specializuotiems“ skaitytojams labai svarbu, kad pradėtas kraštotyrinės medžiagos skaitmeninimo darbas.

Šiandien Ignalinos biblioteka – brandžiausiai ir nuosekliausiai gyventojų kultūrinį prusinimą vykdanti kultūros įstaiga rajone. Įvairių krypčių kultūrinė edukacija ne tik ugdo rajono patriotus, bet ir joje apsilankančių širdyse pagyvina pilkuose gana sunkios buities labirintuose bepasiklystančią vilties šviesą. Kaip bebūtų keista, bet pastatas, kuriame turėjo rinktis tikintieji, dabar tapo pastatu, kur jausdamiesi visaverčiais ir lygiais renkasi įvairių amžiaus, sveikatos grupių, socialinių sluoksnių žmonės.