Kiek žmonių kenčia dėl protą temdančių ambicijų, kurios nuodija jų pačių gyvenimus – nesuskaičiuosi. Tačiau skaičiuodamas į redakciją plaukiančius nusiskundimus, supranti – labai daug. Štai kad ir Daugėliškio ir Radeikiškės kaimo gyventojų nesutarimas, besitęsiantis kelerius metus. Iš šalies pažiūrėjus, problema išsprendžiama akimirksniu, tačiau kažkam ambicijos neleidžia nusileisti visuomenės gerovės labui.

Situacija

Naujojo Daugėliškio miestelis ir Radeikiškės kaimas tvirtai suaugę. Kad viename kaime yra du skirtingi kaimai, žmonės lyg ir žino, bet to nesureikšmina. Taigi, nuo pagrindinio Daugėliškio miestelio kelio pasukęs į kairėje pusėje esantį siaurą žvyrkelį ir prasibrovęs pro keletą gyvenamųjų namų, pateksi į Radeikiškės kaimą, už jo esantį vandentiekio bokštąir šalia jo įkurdintą ūkininko R. L. fermų zoną. Dalis šio ūkininko gyvuliųgyvena tvartuose kaimo viduryje, kur ir yra šeimos sodyba,t.y. minėto žvyrkelio pradžioje. Tad ūkininkas ir jo šeimos nariai sunkiąja technika, džipais, traktoriais su srutų cisternomis be perstojo važiuoja tai į vieną, tai į kitą pusę. Kaimo močiutės, gyvenančios šalia to keliuko – tapo ūkininko priešais, nes, kai paprašo „nevartyti“ jų tvorų, nemindyti darželių, nelaistyti srutų, akimirksniu tampa blogomis, kenkėjomis ir panašiai. Juoda katė perbėgo ir tarp ūkininko R.L. bei kito šalia to paties keliuko gyvenančio ūkininko V. P. Ta katė– jau minėtos priežastys: srutos, dideliu greičiu važiuojantys traktoriai ir automobiliai. Situaciją blogina ir tai, kad keliukas vingiuoja tarp gyvenamųjų pastatų ir namų, todėl matomumas ribotas, o tas pats keliukas skiria per pusęir ūkininko V. P. namų valdą: namas vienoje keliuko pusėje, o ūkiniai pastatai – kitoje. Apsitverti galimybės nėra. Ūkininkas V. P. sunerimęs ir dėl mažamečių sūnaus bei anūko gyvybių. Juk vaikai yra vaikai ir, žaisdami kieme, kurio viduriu eina kelias, nuolat pavojuje. Neretas reiškinys – srutomis laistomas tas pats keliukas, nes ūkininkas R. L. ir jo šeimos nariai, skubėdami per darbus pamiršta užsukti cisternos čiaupą (išlietų srutų balų ir juostų fotografijų turime redakcijos archyve). Dėl visų minėtų problemų nuolat sulaukiame ūkininko V.P. skambučių, ne mažiau, aiškindamiesi situaciją, dirba ir policijos pareigūnai. Jų dėka atsirado ir greitį ribojančių ženklų. Tik bėda ta, kad nenorima jų paisyti.

Viso šio absurdo kulminacija – sulaužytas automobilis. Kadangi tuo keliuku važinėjama sunkiąja technika, o keliuko ruože yra nuokalnių ir įkalnių, traktorių ratai išmušė žvyrą ir atsivėrė didžiuliai, kelio viduriu einantys nuotekų sistemos šuliniai. Būtent, važiuodamas į kalną, jo viršuje ant nuotekų šulinio pakibo automobilis, paskui save išliedamas nuodingų aplinkai automobilių skysčių.

Taikos pypkė

Istorija bjauri ir nemaloni, tačiau ją išspręsti – vieni juokai. Tai ir pasiūlėme seniūnui Juozui Paukštei, kuris jaučiasi beviltiškoje situacijoje. Suprantama, ūkininkui neuždrausi važinėti keliuku, bet supranti ir kitų kaimo gyventojų norą gyventi saugiai, ramiai ir nesinuodyti dulkėmis ir nemaloniais kvapais. Suprantamas ir vaikų noras būti sveikais ir žaisti savo kieme.

Pasiūlėme seniūnui J. Paukštei sukviesti suinteresuotus gyventojus, ūkininkus, savivaldybės atstovus, policijos pareigūnus bei aplinkosaugininkus prie apskrito stalo ir išsprendus problemą, kaip sakoma, surūkyti taikos pypkę. Nors atrodo, kad niekas įstatymų nepažeidžia, bet, deja, tik taip atrodo. Labai užsispyrus, išeitį galima rasti teisiniu keliu, tačiau, kaip jau minėjau, protingiausia – žmonėms tarpusavyje kalbėtis. Šiuo atveju turėtų atsakingai pasielgti, būti tolerantiškas, pagarbus ir draugiškas kaimynams, visuomenei – ūkininkas R.L., savo gyvulius iš kaimo vidurio perkeldamas į „užmiestį“ ir į tą patį „užmiestį“, kuriame pastatytos fermos, važinėti ne per kaimą, o keliuku per pievas, vedančiu link Pelenskų prie žvyrkelio N. Daugėliškis–Makniūnalaukė. Beje, šį kelią ūkininkų technika jau pavertė  neišvažiuojamu net ir džipais.

Tik tiek tereikia, kad dešimtys žmonių dienomis galėtų šypsotis, o naktimis – ramiai miegoti.

Autorės nuotr.