Šiek tiek istorijos

Ignalina – skambančiu gamtos grožiu apdovanotas miestas. Tai miestas tarp ežerų, sukuriančių jos grožį, bet ribojančių plėtimąsi. Ignalina – Palūšės ir geležinkelio „vaikas“, paveldėjęs tiek gerąsias, tiek blogąsias „tėvelių“ savybes. Kodėl Palūšės? Dauguma Palūšės gyventojų, samdomi prancūzų inžinieriaus, dirbo geležinkelio statybos darbuose, žydai prekiavo statybvietėje. Vėliau ten statėsi savo namus. Besikurianti Ignalina „susiurbė“ Palūšės gyventojus. Tuo laiku dabartinio miesto teritorijoje plytėjo pelkės, todėl pirmiausia vietovė buvo drenuojama. Tą laiką mena darbų saugumą garantavusi supilta ir lig šiolei išlikusiais poliais sutvirtinta geležinkelio sankasa ties Gavaičio ežeru. Iš to laiko ir vandens bokštas – seniausias Ignalinos pastatas.

2001 m., ruošiantis minėti Ignalinos miesto 135-ąsias įkūrimo metines, tuometinės kultūros reikalų tvarkytojos Aldonos Jeleniauskienės prašymu rinkau informaciją apie miesto kultūrinį gyvenimą. Tuomet vyko daug diskusijų dėl tikslios jo įkūrimo datos. Iš kelių atrastų istorinių šaltinių buvo „išrasta“ priimtiniausia diena, mat artėjo rinkimai. Vis tik, kaip tuomet, taip ir dabar galvoju, kad svarbiausia data laikytina ta, kuomet paminimi pirmieji gyventojai, nes ir šiandien šventė svarbiausia gyviesiems, čia gyvenantiems ir jų svečiams, t. y. įkūrimo metais visai priimtina laikyti 1866 m. Jei jau detaliai gilintis, tai kalbėti, tikriausiai, reiktų apie Budrių kaimo atsiradimą, kuris dabar yra miesto dalis. Taip analizuojant Ignalina iš vieno jauniausių – 150-čio – šalies miesto taptų bene vyriausia…

1862 m. minima buvus medinę geležinkelio stotelę, 1866 m. – kad prie stoties jau gyveno 85 žmonės, buvo policijos būstinė, smuklė ir parduotuvė. Palūšė ir Ignalina konkuravo neilgai: dėl atsiradusios transporto įvairovės amatininkai totoriai, prekybininkai žydai, žemdirbiai lietuviai kraustėsi į Ignaliną, kur galėjo greičiau realizuoti savo produkciją. 1895 m. dokumentai rodo čia gyvenus jau 300 gyventojų. Tais metais buvo kreiptasi į apskrities valdybą ir prašyta suteikti Ignalinai oficialų gyvenvietės pavadinimą, bet tuomet gyventojų dar buvo per mažai… Ignalinos vystymąsi stabdė ir 1882 m. įstatymu apribotas daugiausia prekyba besivertusių žydų kūrimasis. Kad žydų prekybininkai čia būrėsi neleistinai gausiai, liudija ir tai, kad 1894 m. valdžios jau buvo prašyta statyti žydų maldos namus. Po 1903 m., leidus žydams laisvai apsigyventi, Ignalinoje gyventojų ženkliai pagausėjo. Dokumentai nurodo, kad ilgą laiką Ignalina priklausė Palūšei. Ką tai reiškia – sudėtinga paaiškinti, nes Palūšė nebuvo nei apskrities, nei valsčiaus centro funkcijas turintis darinys. Greičiausiai tai – bažnytinis pavaldumas, nes iki 1934 m. Ignalinoje nebuvo bažnyčios, gyventojus siejo glaudūs giminystės ryšiai. Ignalina Palūšės visiškai nesunaikino, bet „suvalgė“ Budrių, Vilkakalnio, Vašivų (Dekaniškės) kaimus. Geležinkelis tapo svarbiu apylinkių ekonominės plėtros veiksniu.

Ignalina buvo linijinio plano, medinių namelių gyvenvietė. Nuo 1906 m. Ignalina pradėjo garsėti savo turgumis. Tiksli turgaus vieta nežinoma, bet manoma, kad buvoprekiaujama šalia geležinkelio neužstatytose vietose. 1919 m. miesto schema – bene pirmasis autentiškas dokumentas. Nuo senojo Palūšės – Daugėliškio trakto per Ignalinos palivarką į geležinkelio stotį ėjo naujas, gana tiesus kelias, bėgius kirto dvi pervažos. Abipus geležinkelio ėjęs kelias sudarė kilpą. Didžioji dalis namų glaudėsi prie palei geležinkelį ėjusio kelio. Kita miestelio dalis buvo už geležinkelio. Tikėtina, kad nuo laisvai ir padrikai pasklidusių sodybų link jų ėjo keliukai, vėliau galėję virsti skersinėmis gatvėmis. Jos, beje, pavadinimų ilgai neturėjo.

Miestelio raida priklausė nuo valdžios požiūrio į geležinkelio naudą. Kaizerinės okupacijos metais miestelis sparčiai augo, nes vokiečiams nutiesus siauruko bėgius į Vidžius ir Tverečių, pagerėjo miestelio ryšiai. Po Pirmojo pasaulinio karo Ignalina liko lenkų okupuotame Vilniaus krašte. Ji neturėjo jokios administracinės reikšmės, demarkacinės linijos artumas ir sumažėjęs judėjimas geležinkeliu stabdė vystymąsi, nors kontrabandinė prekyba vyko. Bėgdami kaizerio kareiviai susprogdino tiltą ties Pakretuone: traukinių eismas nutrūko. Nors šis tiltas buvo suremontuotas gana greitai, bet dar ilgai nebuvo sutvarkyti tiltai per Dauguvą ir Nerį. Siaurukas buvo išardytas, o dėl apmirusio traukinių eismo apmirė ir miesto plėtra.

1939 m. Vilniaus kraštą gražinus Lietuvai, buvo pakeistas gražintų teritorijų administracinis suskirstymas. 1939–1941 m. Ignalina buvo Švenčionių apskrities, 1941–1950 m. – Švenčionių valsčiaus centru. Miestui augti padėjo atsigavęs eismas geležinkeliu. Atgimė buvę ūkiniai ryšiai.

1941 m. kilęs karas pakeitė miestelius. Ignalina per karą nelabai nukentėjo, bet ūkinė veikla buvo paralyžiuota. Daug lėmė ir tai, kad nesuspėję pasitraukti žydai buvo išžudyti. 1950 m. Ignalina tapo rajono centru. Žemdirbiai pagamintą produkciją veždavo į Peterburgą, čia kažkada gyvenusių žydų palikuonys ir giminaičiai atvažiuodavo atostogauti ir taip pradėjo formuoti kurorto įvaizdį. Pastačius turistinę bazę Palūšėje, Žiemos sporto centrą Ignalinoje ėmė formuotis naujas miesto veidas. Nors tuometinė valdžia turizmo plėtrą laikė neekonomiška, akcentavo žemės ūkio dalykus, gamtos dovanotas grožis formavo nepakartotą įvaizdį, kuris lemia ir dabartinį miesto plėtros savitumą.

Materialusis kultūros paveldas Ignalinoje

Apie 1930 m. Ignalinoje priskaičiuojama apie 1300 gyventojų, čia stovėjo kariuomenės dalinys, veikė dvi sinagogos ir dvi žydų mokyklos, septynmetė lenkų mokykla, vartotojų kooperatyvas „Viltis“. Kadangi ilgai nebuvo bažnyčios, miestas „statėsi“ kitaip nei aplinkinės gyvenvietės (ne apie bažnyčią). 1928 m. buvo sudarytas miestelio teritorijos plėtotės planas. Naujoji Ignalina buvo kuriama Paplovinio ežero pietiniame krante. Teritorijos šiaurės rytų pusėje, arčiau buvusio užstatymo, buvo numatyta didoka 110×130 m stačiakampė aikštė, kurią kirto dvi gatvės. Aikštėje susikertančios gatvės sudarė XVIII a. pabaigos rusų miestams būdingą planą. Naujasis gatvių tinklas buvo neblogai sujungtas su senuoju. Vėliau Ignalinos miestas keitėsi nedaug, tai – stačiakampio plano miestas. Šiandien vertinamas Ignalinos savitumas – XX a. trečiajame ir ketvirtajame dešimtmečiuose sukurtas centrinės dalies planas, kurį sudaro stačiakampė aikštė ir aplinkinius kvartalus formuojantis taisyklingas gatvių tinklas. Tai retas miesto išplanavimas Lietuvoje, analogiškas buvo taikytas Kaunui. Šitoks paveldas yra vertinamas įvairiai: ir kaip laiko poreikių nebeatitinkantis, ir anomalija, ir anachronizmas, bet kartu tai retas miesto planavimo atvejis Lietuvoje, todėl saugomas valstybės. Ignalina – vienintelis respublikoje linijinio plano pertvarkymo į stačiakampį planą įgyvendintas atvejis (nepasisekė Babtuose, Birštone). Trečiajame dešimtmetyje Ignalina nedidėjo, jos centras su aikšte buvo suformuotas, prekybininkams persikeliant iš tankiai užstatytų vietų į laisvus plotus prie aikštės. 1934–1935 m. statyta pirmoji bažnyčia buvo laikina, todėl miesto užstatymui įtakos nedarė. Pradėtoji statyti 1935 m., iki Antrojo pasaulinio karo nebuvo baigta.

Ignalinoje beveik nėra išlikę senųjų statinių. Kuomet paveldosaugininku dirbo Kęstas Čeponis, buvo suregistruota daug smulkesnių paminklų. Šiuo metu tokio specialisto savivaldybėje nėra, o K. Čeponio informacija naudojamasi menkai, nors turistinei Ignalinai tai galėtų būti rimta paspirtis.

Pirmosios miestą papuošusios medžio skulptūros – Napoleono Černiaus rankų darbas. Tai ir Paplovinio pakrantėje sustingę įsimylėjėliai Ignas ir Alina, mąslus Č. Kudabos bareljefas pagrindinės mokyklos kiemelyje. N. Černių žmonės vadino feniksu, nes lemtis nepagailėjo – teko išgyventi gausybės lagerių pragarą. Savo amato subtilybes perdavė sūnui Gintarui Černiui, kuris kuria ir savo autorinius medžio „tapybos“ darbus, ir atnaujina tėvo kūrinius. Medžio skulptūras anksčiau intensyviai kūrė ir Teofilis Patiejūnas. Šių dienų miesto ir apylinkių materialųjį paveldą kuria Jonas Grunda, Raimundas Žievys, Petras Gaižutis, ateina nauja, dar plačiai neišgarsėjusi karta. Nors plačiausiai žinomi J. Grundos medžio plastikos darbai, bet miestą jis yra papuošęs akmenine skulptūra „Ramybė“ prie krašto muziejaus, jo sumanyta, atlikta ir miesto aikštės fontano kompozicija, riboženkliai. Gaila, bet dėl rajono valdžios ignoravimo pasyvus tapo jo ir draugų sumąstytas privačios meno galerijos „Skaptukas“ projektas. Didžiausią oficialų pripažinimą yra pelnęs tapytojas ir drožėjas Petras Gaižutis. Priestočio skvere stovi ignaliniečio Valdo Ozarinsko suprojektuotas, Juozo Jakšto išdrožtas unikalus, įspūdingas ir Lietuvoje dar nepakartotas savo sukrečiančiu poveikiu kryžius ištremtiesiems. Gaila, kad miestas neranda galimybės pasipuošti unikaliais R. Žievio metalo plastikos darbais.

Kultūrinio gyvenimo daigeliai

Kaip ir visoje XIX a. Lietuvoje, kultūrinis gyvenimas sukosi apie bažnyčią ir mokyklą. Baisiausia, kad Ignalinoje nebuvo bažnyčios, o dėl to, kad geležinkelį statė ir aptarnavo rusai, apie 1906 m. pradėjo veikti rusų mokykla, veikė dvi žydų mokyklos, po 1920 m. įvesta lenkų dėstomoji kalba, nors buvo net 41 prašymas dėstyti lietuviškai… Nors buvo baudžiami, lietuviai organizavo kilnojamąsias lietuviškas mokyklas. Vaikai vis viena mokėsi, kūrėsi ir meno kolektyvai, nes jau buvo kur prisiglausti. Tuometinis laikraštis „Ateitis“, rašęs apie Ignalinos apylinkių švietimo dalykus, teigė jog „apšvietimas stovi žemai – vos ant pirmo kultūros laiptų laipsnio“. Įdomu ir tai, kad „kaimuose neatsirado nė vienos analfabetės moters, o vyrų gi, nemokančių skaityti, randasi daug didesnis nuošimtis…“ 1921 m. lenkų valdžia pastatė naują medinę mokyklą. Mūrinė mokykla iškilo apie 1935–1939 m. Apie 1938 m. jau veikė mokinių choras, buvo mandolinininkų orkestrėlis, rankdarbių būrelis, vyko Kalėdinės eglutės. Po 1939 m. keitėsi ir kultūrinio gyvenimo politika. „Ryto“ draugija įsteigė lietuvišką mokyklą, kuri ėmėsi organizuoti kultūrinį miestelio gyvenimą: įsteigė chorą, rengė vaidinimus, sporto žaidynes. Bet – 1941 m. ir vėl karas, ir vėl visa ko griūtis… Janina Dervinytė-Radziulienė prisimena, kad mama sakė, jog 1944 m. besituokiančios poros jau fotografavosi prie taip vadinamų kultūros namų.

1946 m. rugpjūčio 28 d., atidarius Ignalinos gimnaziją, kultūrinė veikla suintensyvėjo. Pirmiausia – buvo galima laisvai mokytis lietuvių kalba, buvo skatinama moksleivių saviraiška. Ignalinai labai pasisekė, kad vieni iš pirmųjų mokytojų čia buvo legendinis keliautojas Liudas Alseika ir jo žmona Marija, Tomas Glodas, Aldona Kruopytė, Irena ir Česlovas Leleikos bei kt. Net dabartiniame Ignalinos kultūriniame gyvenime dar galima surasti jų pasėtos kultūros sėklų daigus, dar gyvuojančias tradicijas: L. Alseikos padavimą apie Ignaliną, aistringo režisieriaus T. Glodo meilę teatrui, I. Leleikienės – šokiui, A. Kruopytės – pagarbą istorijai, dainai, grožiui. Nuo 1948–1949 m. mokykloje jau veikė įvairūs būreliai. Ypač savo veikla išsiskyrė T. Glodo literatų būrelis (nuo 1950 m. net 23 metus jam vadovavo A. Kruopytė, vėliau Marija Čepulėnienė, Irena Šaltienė). Šokių būrelį įkūrė ir jam vadovavo Birutė Česnakaitė, o vėliau net 22 metus – I. Leleikienė. Šio kolektyvo šokėjams dėkojo net žymusis choreografas J. Lingys. Įdomu, kad beveik visų būrelių dalyvių sąrašuose ir kraštiečio, Nepriklausomybės signataro Česlovo Juršėno pavardė.

Miestui gavus rajono centro statusą (1950 m.), pagyvėjo ir kultūrinis gyvenimas. Į rytus nuo geležinkelio stoties iš molio sukrėstame name vėl pradėjo veikti kultūros namai. Biblioteka jau veikė. Kultūros įstaigų materialinė bazė buvo silpna, trūko specialistų, bet jau vykdavo šokiai, pasirodydavo saviveiklininkai. Didžioji jų dalis – mokytojai.1948 m. jau rinkosi choras, kuriam vadovavo Mažeika. Choro veiklą išpopuliarino jam pradėjęs vadovauti Z. Leškevičius (tuo metu A. Kruopytė ir J. Repšys repetavo net arijas iš operos „Silva“, vėliau jam vadovavo Puodžiukaitė, Giliauskaitė, K. Ilgūnas, R. Julišauskas, O. Juknevičienė, D. Zlatkauskienė.). Kultūros reikmėms buvo atiduota nebaigta statyti bažnyčia (vėliau perduota bibliotekai). Kultūros namų veiklos ataskaitos buvo kaupiamos Ignalinos DŽD tarybos archyvuose. Nuo 1960 m. jau nuolat repetuodavo choras, vyrų ir moterų oktetai, su pertrūkiais – dūdų orkestras, vėliau – estradinės grupės. Ypač gerai jų veikla buvo įvertinta 1963 m. 1971 m. pradedamos švęsti žemdirbių šventės, veikloje aktyviai dalyvavo gamybinių organizacijų profsąjungų kolektyvai, pvz. Tarpkolūkinės statybos organizacijos dūdų orkestras (vad. R.Julišauskas, aktyviausi nariai – J. Andrijauskas, V. Avramenka, J. Panavas, A. Žuravliovas).

1975 m. pastatyti nauji kultūros namai, kuriuose yra 375 vietų žiūrovų salė, kabinetai kolektyvams, šokių salė, fojė puošia Dalinkevičių freska. Vėliau kultūros namai buvo išplėsti, pristatant naują priestatą iš kiemo pusės, įvestas centrinis šildymas, išplėsta scena ir žiūrovų salė.

Po 1959 m. pradėjusios veikti Palūšės turistinė, 1960 m. – sporto (dabar Žiemos sporto centras) bazės, 1974 m. įkurtas Aukštaitijos nacionalinis parkas darė stiprią įtaką miestelio kultūriniam gyvenimui. Rajonui iškilo poreikis susikurti identifikavimo ženklus. 1967 m. architektas Stanislovas Naujalis, orientuodamasis į kraštovaizdį, parengė pirmąjį herbo projektą. Jo siūlymai saugomi Heraldikos komisijos archyve. Patį herbą pradėjo kurti Antanas Kazlauskas. Jo darbą tęsė Vaidilutė Grušeckaitė. 1969 m. birželio 23 d. iš kelių pateiktų variantų išrinktas tas, kuriame pavaizduotos trys lelijos mėlyname fone. Jis aprobuotas 1970 m. vasarį. V. Grušeckaitė, atsižvelgdama į naujus heraldikos komisijos reikalavimus, paruošė dar vieną variantą. Jis, Lietuvos Respublikos Prezidento sprendimu, patvirtintas 1997 m. sausio 23 d. Herbo pagrindu buvo sukurta ir savivaldybės vėliava. Ją siuvinėjo vilnietė Irena Vabalienė, atributiką bažnyčioje pašventino kun. Ignas Jakutis.

1978-ieji metai buvo lyg rezultatų susumavimo metai. Tuo metu vyko šiandien taip neįprastai skambantis estradinio ansamblio ataskaitinis koncertas! Jame solo dainavo Nijolė Lazdauskienė ir Olga Juknevičienė. Šį muzikos žanrą populiarino R. Julišausko vadovaujama jaunuolių grupė: R. Girdziušas, V. Gudukas, G. Juodka, V. Panavas, N. Survila. Metų pabaigoje savo sugebėjimus demonstravo keturi chorai, penki choreografiniai kolektyvai, kapela ir pučiamųjų orkestras. Visus nustebino L. Gylio vadovaujamas švietimo darbuotojų choras. Tęsėsi rajoninių dainų ir šokių švenčių ciklas (tuomet dalyvavo ir visaginiečiai, nes buvo vienoje savivaldybėje). Įdomi detalė – vykstant į Respublikines šventes, rajono saviveiklininkus eisenoje lydėdavo (eidavo priekyje) partijos komiteto vadovai. Jiems iš kultūros plėtotei skirtų lėšų net buvo siuvami kostiumai!

Kultūrinė veikla nepriklausomoje Ignalinoje

Kultūros plėtotei savivaldybėje vadovavęs V. Lekavičius, kiti paliko didelį įdirbį. Po jų vadovavimą perėmė kūrybingoji A. Jeleniauskienė, tad ir originalių švenčių įvairių pomėgių žiūrovams netrūko. Vienas išskirtiniausių – 1995 m. pradėtas organizuoti Tarptautinis folkloro festivalis „Ežerų sietuva“. Pirmojo festivalio atidarymas vyko ant Ladakalnio. Jo eigoje prapliupo lietus, bet įspūdžio nesugadino. Ignalinos rajonas buvo vienas iš aktyviausių jo iniciatorių. A. Jeleniauskienės siūlymu buvo paruošti ir patvirtinti Miko ir Kipro Petrauskų premijos teikimo nuostatai, jai vadovaujant įteiktos pirmosios premijos. Iki šių dienų jas yra gavę 16 asmenų ir kolektyvų. Tuo metu atsiskleidė Ignalinos estrados studijos, kuriai vadovavo Algimantas Jeleniauskas, unikali patirtis. Sukomplektuotoje profesionalioje įrašų studijoje buvo paruošti ir išleisti keli kompaktiniai diskai: „Ignalina – daina. Pėdos…“ ir „Keleiviai mes esam“. Pirmasis tapo puikiu suvenyru, kurio garso takeliuose skambėjo ir pačios A. Jeleniauskienės balsas, o antrajame buvo įrašytos šiame krašte giedamos laidotuvių giesmės. Pats studijos vadovas jau buvo išleidęs penkias garsajuostes, maždaug tuo metu pasirodė ir Gintauto Juodagalvio įrašai. Ignalinos kultūros centras, vadovaujamas Albino Jakimavičiaus, vykdė ir metodinio vadovavimo funkciją viso rajono kultūros įstaigoms. Vėliau, dažnai besikeičiant kultūros centro direktoriams, stabiliai dirbo tik Elenos Skripkauskienės vadovaujami šokių kolektyvai, Jolantos Narbutaitienės vadovaujamos vaikų, jaunimo ir suaugusiųjų teatro grupės, dailės studija. Veikla kiek stabilizavosi, pradėjus direktoriauti D. Zlatkauskienei, kadangi ji chorvedė, atgijo ir vokaliniai ansambliai.

Tuo laikotarpiu miesto kultūrinę atmosferą labai paįvairindavo Linos Bukauskienės, dabar dirbančios Vilniuje, Nacionaliniame muziejuje, vadovaujamas Etninės kultūros centras, gyvavęs kiek daugiau nei dešimtmetį. Čia buvo tautodailės krautuvėlė „Kuparėlis“, įsikūrė „Čiulbutės“ folklorinis ansamblis, čia spektaklius liaudies buities temomis statė vietiniai režisieriai ir svečias – Ferdinandas Jakšys, vykdavo tautodailės kūrėjų konkursai prof. Č.Kudabai atminti, skulptorių plenerai, seminarai, įvairiausios parodos, ūkininkų mugės. Moksleivijos laisvalaikiui „dirigavo“ Tatjana Leškevičienė (Striukova). Ji palaikydavo įvairiausias jaunimo iniciatyvas, padėdavo realizuoti sumanymus. Miestiečius kviesdavo Aukštaitijos NP direkcijos organizuojamos sezono atidarymo, Sekminių, Medkopio pabaigos ir kitokios šventės.

Savivaldybėje prasidėjus kultūros administravimo transformavimo procesams, kultūros reikšmingumas vis mažėjo, skyriaus vedėjas virto specialistu: pradžioje Švietimo ir kultūros skyriuje, vėliau darinyje, aprėpiančiame net kanceliarijos klausimus. Šiuo metu savivaldybės Kultūros, švietimo ir sporto skyriuje kultūros dalykais rūpinasi vyr. specialistė Rasa Juodagalvienė.

J. Narbutaitienė pradėjo organizuoti vienintelį tradicinį Ignalinos kultūros centro renginį – vaikų ir jaunimo teatrų festivalį „Bildučiai“. Teatro „bacila“ yra užsikrėtusios bemaž visos ignaliniečių šeimos, nes vaidina tėvai, vaikai ir anūkai… Gaila, kad dabar režisierė viena koja gimnazijoje ir net dvi teatro „Iki“ grupės – gimnazijoje… nors repetuoja Kultūros centre. Tai visų miesto švenčių teatralizacijos organizatoriai ir vykdytojai, savo žavesiu „užlopantys“ vis norinčius prasiverti plyšius… Kultūros ir sporto centre – tik suaugusiųjų teatras „Salos“ ir nesibaigiantis Jolantos rūpinimasis praktiškai visų mieste vykstančių švenčių scenarijais…

Per 2006–2009 m. rajone saviveiklininkų sumažėjo 47,36 proc. Tai jautėsi ir mieste. Nuo 2010 m. tokio darinio kaip Ignalinos kultūros centras neliko. Seniūnijų pavalduman „iškeliavo“ kaimo kultūros įstaigos, o IKC buvo prijungtas prie Ignalinos moksleivių namų ir tapo Ignalinos kultūros ir sporto centru. Susijungus jame veikė 4 skyriai: Etninės veiklos bei Kultūros vykdė kultūrinę, o Sporto, Turizmo, Dailės ir Informatikos skyriai – švietimo veiklą. 2012 m. Etninės veiklos skyrius buvo panaikintas ir pradėtas kurti Krašto muziejus. Dabar rajone visą etninį savitumą palaiko, demonstruoja laisvai susibūrusių, niekam „nepriklausančių“ Aukštaitijos NP kultūrologės vadovaujamų žmonių folkloro kolektyvas „Čiulbutė“. Direktorius Darginas Mikėnas, nors ir puikus, dalykiškas žmogus, bet ne kultūrininkas… Gal todėl kasmet leidžiamose savivaldybės ataskaitų knygelėse kultūrai skiriama vis mažiau vietos… 2016-ųjų savivaldybės kultūrinės veiklos ataskaitą vėl praplės kultūros namų ir seklyčių grąžinimo Ignalinos kultūros ir sporto centrui proceso aprašymas. Sprendimas priimtas apsižiūrėjus, kad juos perdavus seniūnijoms, labai padidėjo valstybės tarnautojų skaičius… Save gerbianti įstaiga, juolab viena seniausių Ignalinoje, turėtų minėti savo veiklos sukaktis nepriklausomai nuo pavadinimų kaitos ir funkcijų perskirstymo. Bet nuo 1984 m. nebuvo minimas nei vienas Kultūros centro gimtadienis…

Šiuo metu Centre veikia Frančeskos Skačkauskienės vadovaujama kapela „Ringė“, Loretos Kuksėnienės ansamblis „Iš širdies“, Elenos Skripkauskienės suaugusiųjų liaudies šokių kolektyvas „Gaja“ ir jaunimo grupė, Nijolės Žygienės jaunučių šokių grupė „Dringelė“ ir jaunių „Lelijėlė“, Neringos Kirkienės – sportinių šokių kolektyvai „Mamba“ ir „Viva“, J. Narbutaitienės – suaugusiųjų teatras „Salos“. Taip gražiai renovuotame pastate lyg ir mažoka kolektyvų, bet kultūrinę įvairovę labai praturtina švietimiečiai: jau minėtas teatras „Iki“, šokių kolektyvas „Jorutis“(vad. E. Skripkauskienė), vaikų ir  jaunimo vokaliniai kolektyvai „Pumpurai“ ir „Pumpurėliai“ bei moterų „Atgaiva“ (vad. V.Ksenzovienė), muzikos mokyklos kolektyvai: kapela „Nendrelė“ (vad. I. Murmienė), pučiamųjų (vad. A. Rastenis) ir akordeonistų (vad. J. Čibirienė) orkestrai, jaunučių choras (vad. A. Čeponienė), styginių instrumentų ansamblis (vad. V. Stuglienė). Kultūrinės įvairovės raišką rajone praplečia Aukštaitijos NP renginiai, ką gali dar parodys nauja Krašto muziejaus vadovė R. Veličkienė.

Kasmet gimtadienio laimės žiedo ieškodavusi Mindaugo karūnoje (liepos 6 d.), šiemet Ignalina jį surasti bandys Joninių papartynuose birželio 23–25 d. Apsilankykite.