Skip to content

Ignalinos legendų ištakomis

MI informacija

Gamta jau išbarstė Ignalinos apylinkių laukuose pavasarinių gėlių žiedlapius. Ežerų pakrantėse suvešėjo vasaros sodri žaluma. Aikštėse ir skveruose pražydę egzotinės gėlės suteikė miestui šventinę aurą. Ignaliniečiai po trupinėlį rinko ir kaupė išbarstytus krašto istorijos faktus, sakralinio, kultūrinio ir kitokio paveldo detales. Iš jų sukomponavo miestui šventinį 150-ojo gimtadienio vainiką.  

Ignalina ant šventinio slenksčio – pasitinka 150-ąjį gimtadienį. Miesto įsikūrimo pradžia siejama su geležinkeliu. Nutiesus (1862 m.) geležinkelio liniją Varšuva–Sankt Peterburgas, naujos magistralės šalikelėse dygo geležinkelio stotelės keleiviams, o aplink jas būrėsi naujojo kelio aptarnautojų buveinės – būsimų gyvenviečių branduolys. Vėliau iš tų „branduolių“ išsirutuliojo Švenčionėliai, Pabradė, Dūkštas ir IGNALINA. Istorijos šaltiniuose įrašyta, kad 1866 m. Ignalinoje gyveno 85 žmonės.

Vietovardis „Ignalina“ Lietuvoje buvo žinomas ir anksčiau. Tai mini knygoje ,,Lietuvos miestų vardai“ kalbininkas Aleksandras Vanagas (1).

Rašytiniai šaltiniai nemini, kas lėmė pirmųjų žymenų įkalimą prie naujai tiesiamo geležinio kelio Ignalinos stotelės statybai. Manau, tam pasitarnavo ne tik sausa ir smėlėta tarpuežerių lyguma, apsupta devynių ežerų, kurių kalvotos pakrantės skendo pušynuose. Galbūt lėmė ir aura baltų gentainių, pamėgusių šias vietas nuo mūsų proistorės. Apie tai byloja apylinkėse skaitlingos akmens amžiaus gyvenvietės, didžiausi Lietuvos pilkapynai, daug piliakalnių, aptinkamos senojo lietuvių tikėjimo šventvietės ir ilgos legendų pynės, gaubusios istorinius paminklus.

Mokslinėje literatūroje rašoma, kad Ignalinos apylinkėse žmonės gyveno jau akmens amžiuje. To laikotarpio stovyklų radinių aptikta smėlėtuose paupiuose ir paežerėse. Tokių stovyklų būta ir dabartinėje miesto teritorijoje. Spėjama, kad Ilgio ežero vakarinėje pakrantėje prie upelio ištakų (netoli dabartinės Valstybinės sienos apsaugos tarnybos rūmų), kur jis iš ežero „kūpėjo“ kriokliuku,  buvusi akmens amžiaus žmonių stovyklavietė. Prie vandens kriokliuko buvęs dievaitės Mildos garbinimo alkas. XX a. viduryje renovuojant kelią Ignalina–Dūkštas, Ilgio ežero vakarinės  prieigos smarkiai pakeistos.

Vandenviečių kaimynystėje stovėjo didikų pilys. Vienos jų dunksojo ant kalvų, kurių vietas dabar žymi išlikę piliakalniai. Kitos, gynybinės, lyguminio aptvarinio tipo, buvo „pakavotos“ ežerų, pelkių apsuptyje. Po jų sunaikinimo praėjus keliolikai metų, žemės paviršiuje nelikdavo jokių žymių. Jų buvimą gali atsekti tik velėnomis užkloti likučiai, degėsių sluoksnis ir… vietinių žmonių pasakojimai. Tokių pilių būta ir Ignalinos miesto prieigose. Tai primena dar vis kartojamos legendos. Viena jų davusi ir Ignalinos miestui vardą (Ilgio ežero Rudakumpių pusiasalyje buvusios pilies valdovo dukra Lina pamilo svetimtautį belaisvį Igną, skirtą Dievų atnašoms. Liną, nepaklususią protėvių tradicijų nuostatoms, dievaitis Perkūnas nutrenkė ir su rūmais paskandino Ilgio ežere). O žmonės, supynę Igno ir Linos vardus, jų meilę įamžino Igna-Linos vietovardžiu.

Ir Gavio ežero pusiasalyje (dabartinėje geležinkeliečių vaikų poilsiavietėje) būta pilies, kurios liekanos (pylimas, storokas degėsių sluoksnis, kaulai, keramikos šukės…) buvo minimi kraštotyrininko kun. Vincento Miškinio (Miškinių šeimos atžala iš Juknėnų k., Utenos r.), mokytojos Pranės Lasienės ir kitų, kurie tarpukariu šiame krašte domėjosi etnosu. Ilgio ežero Rudakumpių pusiasalyje vėl būta baltų viduramžių tvirtovės. Jos gynybinio griovio likučius galima įžvelgti iki šiol. Pusiasalį prieš karą kasinėjo lenkų archeologai. Rado gana storą degėsių sluoksnį. Spėjo, kad pusiasalyje stovėjusi medinė pilis sudeginta XIII a. Lietuvos archeologai teikia prielaidas, kad šios ir Mažulonių pilies sunaikinimo chronologija sutampa.

 

Daugelį archeologinių paminklų jau paslėpė laikas, ūkinė žmonių veikla. Tačiau išlikę byloja, kad mūsų valstybės kūrimosi išvakarėse Ignalinos kraštas buvo gana tankiai apgyvendintas. O galingų pilių valdovai buvo sumanūs politikai, stovėję labai arti prie gimstančios Lietuvos valstybės lopšio. Jie išmanė karo meną, tobulai valdė to meto ginklus. Deja, nė vienas jų nevaldė rašomos plunksnos. Todėl dabar mes nežinome jų duomenų, buvusių pilių vietų bei vaidmens Lietuvos valstybės kūrimosi procese. Ainiams mįslė net jų vardai, kurie atsekami iš toponimikos. O Ignalinos r. dalis toponimikos paprasčiausiai dingo. Kai kurie pilkapiai ir piliakalniai žemės darbų eigoje suardyti, ištuštėjusių kaimų vardai užmiršti. Lietuvių kalbos instituto Vardyno skyriaus mokslinis darbuotojas Laimutis Bilkis rašo:

„…Iš tos Ignalinos r. teritorijos, kuri priklausė Lenkijai, tarpukariu vietovardžių užrašyta nedaug… Taigi tarpukariu renkant Ignalinos krašto vietovardžius liko daug neužpildytų spragų, t. y. dėl politinių priežasčių nebuvo galimybių surašyti viso žemės vardyno“ (2).

Ir tai metų bėgsme vis sunkiau atsekama, nes Šiaurės Rytų Lietuvos pakraštys – dar ir archeologiniu požiūriu mažiausiai pažintas kraštas. Jame dar vis atrandami iki šiol mokslui buvę nežinomi istoriniai paminklai. Jie iliustruoti Lietuvos archeologų sudarytame žemėlapyje (nuotrauka 2).

Žemėlapyje pavaizduoti nuo 1973 iki 1993 m. naujai išaiškinti istoriniai objektai: kvadratėliais pažymėti piliakalniai, rombais – kiti paminklai (3). Iš žemėlapyje pavaizduotos schemos matome, kad tankiausias jų tinklas – Ignalinos rajone. Kiek daug šiame krašte būta gynybinių įtvirtinimų (tarp jų ir Rėkučių pylimas), didžiūnų pilių, kuriose galbūt buvo kalamas Lietuvos valstybės lopšys. Deja, 1263 m. nužudžius valdovą Mindauga, krašte prasidėjo politinės grumtynės dėl valdžios, kurių metu buvo sudegintos pilys. Eliminuotas visas politinis elitas: vieni didžiūnai nužudyti, kiti pabėgo. Ekonominio ir karinio potencialo naikinimu ypač pasireiškė karaliaus žudikas kunigaikštis Daumantas. Jis, pabėgęs į Pskovą, telkė pskoviečius 1266 ir 1267 m. vandališkiems žygiams į Lietuvą. Kraštas tapo „praeinamu kiemu“ kalavijuočiams, o vėliau ir kitiems okupantams. Sugriautos pilys nebuvo atstatomos. Pilių ir jų valdovų vardai ėjo užmarštin.   

Tokiems samprotavimams teikia peno šaltiniuose ir literatūroje minimi istoriniai faktai, archeologinių tyrinėjimų išvados, vietovardžiai, mitologinių vietų aprašymai. Pateikiu pavyzdžių.

Spėjama, kad netoli Linkmenų esantys vienas greta kito Ginučių ir Papiliakalnio piliakalniai – karaliaus Mindaugo sesers sūnaus kunigaikščio Lengvenio buvęs valdų centras. Lengvenis buvo ištikimas Mindaugo bendražygis.

Antro Mindaugo seserėno, Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Treniotos tėvonija – vėl šis kraštas. Taip teigia iškiliausias Lietuvos XX a. istorikas E. Gudavičius.

Kunigaikščiai Treniota ir Lengvenis galėjo būti ir vienos Mindaugo sesers vaikai, kurių domenas – Ginučių apylinkės. Čia randame jų vardams toponimikos atitikmenų: Linkmenys, Treniotiškio  ąžuolynas (Trainiškio k.). Istoriniai šaltiniai mini XIII a. buvus Linkmenų pilį. Tačiau jos vietos tiksliai nenurodo. Nūdienos istorikai neprieštarauja Ginučių piliakalnio tapatinimui su XIII a. Linkmenų piliaviete, kurios valdovas galėjo būti Ligmanas, spėjamas karaliaus Mindaugo sesers vyras. Piliakalnis Ginučių vardu galėjo būti pavadintas vėliau, pagal netoliese esančios gyvenvietės pavadinimą.

Linkmenų pilies paminėjimas 1261 m. karaliaus Mindaugo akte, kuris istorikų laikomas kryžiuočių falsifikatu, patvirtina jos svarbą tuometinei Europai.

Kraštotyrininkų užrašytoje legendoje teigiama, kad rudenį, po medžioklės, buvo atsidėkojama dievaičiams. Treniotiškio ąžuolyne buvo alkas, kuriame Lietuvos didžiūnai, atsidėkodami medžioklės dievaičiui Žvėrūnui, degindavo jo garbei aukas. Paskui Lietuvos valdovas – Didysis kunigaikštis sodindavo ąžuoliuką. Amžių kaitoje retėjo ąžuolų giraitės, keitėsi medžių kartos. Tik buvusio alko kalvos papėdės pakrašty išliko įspūdingos išorės senolis ąžuolas. Botanikai jį vadina vienu iš seniausių Lietuvos medžių, tūkstantmečiu ąžuolu. Kadangi ąžuolo kaimynystėje įsikūręs Trainiškio kaimelis, tai dažnai ir ąžuolas vadinamas tuo vardu.

Legendos turinys, tarpukariu perpasakotas Kirdeikių parapijos klebono Juozo Breivos, įstrigo Lietuvos prezidento Antano Smetonos ausyse. Prezidentas užsiminė, kad būtų kilnu tęsti Lietuvos valdovų tradicijas, sodinant ąžuolus istoriškai reikšmingose vietose. Tačiau Ginučių kraštas tarpukariu buvo Lietuvos ir Lenkijos pasienyje. Ir dalyvauti tokioje akcijoje Prezidentui buvo nesaugu. Rasta išeitis: pasitelkti pasienio policininkus. Jie, kun. J. Breivos iniciatyva, 1937 m. pasodino ąžuoliuką Prezidento A. Smetonos vardu. Norėdami įsiteikti prezidentui, jie tai atliko ne legendiniame (tuo laiku nuošaliame) Treniotiškės ąžuolyne, o didingame Ginučių piliakalnyje, kur dar užkėlė ir pastatė atminimo akmenį su iškaltu užrašu, liudijančiu Prezidento A. Smetonos vizitą.

Ginučių piliakalnis – respublikinės reikšmės istorinis paminklas. Ir šiandien iš jo didybės dvelkia mūsų bočių buvusi galybė.

Šį piliakalnį pagerbė ir XXI a. Lietuvos valdovai. 1997 m. čia lankėsi Lietuvos Prezidentas Algirdas Brazauskas. Žiniasklaidoje buvo minima, kad ir jis puoselėjo norą ant piliakalnio pasodinti ąžuoliuką Tam sumanymui koją pakišo politiniai oponentai. Atseit, medelių sodinimas darkys piliakalnio paviršių. Tada Prezidentas A. Brazauskas du ąžuoliukus pasodino piliakalnio kaimynystėje esančios senosios lietuvių šventvietės – Ladakalnio kalvos šlaite.

Iš amžių glūdumos atėjusios senolių tradicijos vertos ne tik pagarbos, bet ir įprasminimo. Valdovų ąžuoliukų sodinimo tradicijos atgaivinimas išreikštų ne tik pagarbą nūdienos valdovams, bet turėtų ir kitą prasmę. Ypač Lietuvos jauniems piliečiams. Padėtų ugdyti tautinį identitetą, pasididžiavimą savo valstybės istorinėmis tradicijomis. Šalia dabar pasodintų medelių, moksleivių turistinėms grupėms galiūnas Treiniškio ąžuolas primintų mūsų valstybingumo šimtmetines tradicijas. Juolab, kad gyvenimo praktika rodo jų gajumą ir mūsų laikais. Tad kodėl Aukštaitijos nacionaliniame parke, Treiniškio tūkstantmečio ąžuolo aplinkoje, neįsteigus Lietuvos Prezidentų ąžuolyno, kuriame jie po inauguracijos pasodintų savo medelius? (toks ąžuolynas jau yra ten, kur pirmuosius ąžuoliukus pasodino A. Brazauskas – Ladakalnio šlaite. Vėliau lankėsi ir ąžuolus pasodina Prezidentai V. Adamkus, R. Paksas, D. Grybauskaitė. Jie pasodino ir ąžuoliukus, skirtus tarpukario prezidentams A. Smetonai, K. Griniui ir A. Stulginskiui red. past.).

Daugėliškio gyvenvietės pavadinimas nesietinas su vėliau joje gyvenusiomis didikų Radvilų, Goštautų, Pliaterių ir kitomis šeimomis. Pavadinimas senas, atsiradęs mūsų valstybės kūrimosi išvakarėse. Spėjama, kad Daugėliškis – domenas Rytų Lietuvos kunigaikščio Daugėručio, žuvusio XIII a. pradžioje. Tokiai hipotezei palankūs ne tik toponimikos sugretinimai, bet ir jo kai kurios veiklos analizė. Senovės kronikos mini, kad jo veikla siejosi su ŠR Lietuvos pakraščiu. Jo valdoms priklausė ir gretimos ant Mažulonių ir Velionių piliakalnių stovėję pilys, kurių sunaikinimo chronologija sutampa su kunigaikščio Daugėručio žūtimi. Ginant šį kraštą nuo rusinų, o vėliau ir nuo kalavijuočių puldinėjimų, jis stengėsi užmegzti glaudesnius ryšius su Padauguvio kaimyninių baltų genčių lyderiais. Galbūt net prijungti Latgalą prie besikuriančios Lietuvos valstybės. Siekiant to tikslo, XII a. pabaigoje jis išleido savo dukrą už Visvaldžio, Latgalos krašte įsikūrusios Jersikos kunigaikštystės valdovo. Kartu kovojo su Livonija. Kovų metu Padauguvy kunigaikštis Daugėrutis pateko į kalavijuočių nelaisvę. Kalėjo Ciecio pilyje, kurioje 1213 m. žuvo.

Ignalinos kraštas – senovės didžiųjų kelių sankryža. Joje kirtosi lietuvių genties didkelis su Peterburgo–Varšuvos trakto atšakomis. Amžių bėgsme istoriniai faktai patvirtino, kad šiose sankryžose kirtosi ne tik keliai, bet ir žmonių interesai. Vietiniai gynė savo tapatumą ir turtą nuo svetimtaučių skriaudikų. Jų mūsų krašte būta įvairių tautų: germanų, švedų ir prancūzų, lenkų, gudų ir rusų. Su jų antplūdžiu susiję Redutų, Guntauninkų, Prūsų ir kitų kaimų pavadinimai.

O apie Ignalinos krašto prabočių narsą, ginant savo gimtinę, byloja ne tik Ginučių kaimavardis, bet ir legendomis apaugę Švedkapiai, Prancūzkapis, Niemčiakalnis (tiksliau – Niemčiakapis), Vokiečių kapai, Kazoko kapas ir kiti vietovardžiai. Tai mini skaitlingos vietinės giesmės ir legendos. Jų tekstų daugiausia išsaugota vėl šiame Lietuvos pakraštyje. Giesmės savitos, dabar vadinamos sutartinėmis. Tai labai svarbus mūsų paveldas, turintis pasaulinę reikšmę. Manoma, kad sutartinių tekstus kūrė lietuvių genties išminčiai – žyniai. Tekstuose užkoduota lietuvių senolių išmintis. Sutartinės – archajiškiausias folkloro klodas – pripažintas UNESCO nematerialiuoju kultūros paveldo perlu. 

Šiandien Ignalina gali didžiuotis ne tik prieš dešimtmetį įrengta aikšte. Dešimtmečių bėgsme keitėsi gyvenvietės veidas: nuo vienalangės būdelės, vadinamos „kašarka“ pagelžkelėje – iki daugiaaukščio modernaus miesto, nuo maudyklės nendrių plikėje – iki komplekso vandens procedūrų su poilsio miesteliu. Ilgėjo ir plėtėsi gatvių tinklas. Smėlėtą jų paviršių keitė kieta danga. Atgimimo laikotarpiu prasiplėtė Žiemos sporto centras. Naujose, moderniose patalpose įsikūrė mokslo šventovė – Ignalinos gimnazija, ligoninė, geležinkelio stotis, Viešoji biblioteka. Išaugo keli šiuolaikiniai, didmiestiški prekybos centrai. Per pastaruosius dešimtmečius pastatytas puikus sakralinis centras: šiuolaikinio stiliaus katalikų bažnyčia, erdvus šventorius, mūriniai parapijos namai.

Iškilo pramogų ir sporto komplekso salė – puikiausias statinys visoje Šiaurės Rytų Lietuvoje. Didžiasalio kaimo apylinkėse įrengtas aviacijos uostas. Ignaliniečių paslaugoms veikia restauruotos „Žuvėdra“, „Tėviškėlė“, „BBQ“ ir kitos maisto ir pramogų įstaigos.    

Miestą supančiuose ežeruose įrengti nauji paplūdimiai. Išvalyta, atnaujinta įranga senųjų. Ypač praturtinta atrakcijų asortimentu centrinė Gavio ežero pakrantės maudykla. Tai – mėgstamiausia ignaliniečių poilsiavietė, kurios pašonėje kuriasi Ignalinos mineralinių vandenų gydomoji sanatorija. Galbūt šioje vietoje Ignalinos svečiams išaugs ir kempingas. Dabar ši Gavio ežero pakrantė savo patrauklumu ir poilsio patogumų teikimu gali konkuruoti net su įžymiųjų Lietuvos kurortų poilsiavietėmis. Ignaliniečiai didžiuojasi savo vadovais, kad mieste pigiausias būstų šildymas Lietuvoje, daugiausia renovuotų namų. Ignalina – patogi gyvenvietė, ateities kurortinis miestas. Ignalinos apylinkės – perspektyvus turizmo verslui kraštas.

Daug, labai daug dar galima būtų pasakyti apie išaugusią, išgražėjusią ir žinomą ne tik Lietuvoje, Ignaliną, kuriai – tik 150 metų. Ji, kaip nuotaka, buvo dabinama, puošiama ir garsinama žmonių, gyvenančių šio krašto žemėje. Triūsiančių dabar ir daug metų anksčiau. Tai visuomenės pagarbos nusipelnę kultūros ir švietimo darbuotojai, medikai, mokslininkai, verslininkai, žemdirbiai ir sportininkai. Jų tiek daug, kad aš suabejojau, ar sugebėsiu visus deramai išvardinti. Todėl tolerantiškai ir neminiu. Paminėsiu tik iškiliausius politikus.

Manau, kad senovės didžiūnų gretas Ignalinoje puikiausiai papildo tarpukario kariuomenės vadas Stasys Raštikis bei Dysnos lygumų sūnus, tarpukario Lietuvos pirmasis Premjeras Augustinas Voldemaras, Atgimimo laikotarpio signataras Česlovas Kudaba, „amžinasis seimūnas“, buvęs Lietuvos Seimo pirmininkas Česlovas Juršėnas, europarlamentaras Bronis Ropė. Jų gretas deramai papildo ir ilgametis administratorius, dabartinis meras Henrikas Šiaudinis. Tai perspektyvus Lietuvos politikas, didelį autoritetą turintis tarp ignaliniečių, nepriekaištingos tolerancijos žmogus.

Nuorodos:

Aleksandras Vanagas. Lietuvos miestų vardai. – V., 1996 m.   

Laimutis Bilkis. Ignalinos krašto žemės kalba – internete. ,,M. Ignalina‘‘, 2013–05–28.

Gintautas Zabiela. Lietuvos medinės pilys. – V., 1995 m. P. 222.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Reklama ir skelbimai svetainėje