Skip to content

Ir suoš papartynų miškas…

MI informacija

Tai Jūsų vasaros šventė, Jonai, Joneliai, Jonukai. Ir Jums tešviečia birželio saulė Janės, Janinos,  Janytės!

Kokia stebuklinga, brandi, derlinga Joninių naktis! Tik iš meilės mums, kiekviena birželio naktis sukrauna pačius gražiausius žiedus, sutaiko savyje ugnį ir vandenį, ir mes gyvi jos vaisiais. Tam ir yra Švento Jono naktis, kad patys liktume žydinčiais sodais. Paparčio žiedas sukrautas kiekvienam iš mūsų ir tik nedaugeliui jis pražysta atverdamas pasaulio turtus. Toks žmogus mato ne akimis, o širdimi. Tai ir yra pats didžiausias nakties stebuklas. Atrask rasotą paparčio žiedą, kai švies delčia, jeigu jo ieškosi mylėdamas. Joninių nakties meilė ne akla, akla aistra – ji liepsnojantis laužas.

Išeik į žydinčią birželio naktį, kad matytum, kaip bėga Joninių naktis per žiedlapius. Išeik į naktį, kai birželio griaustinis ir žaibas sukels artėjančios vasaros liūtį, kai iš krūtinės veršis balsas, kad taip gera šioje žemėje gyventi ir būti.

Koks aukštas, giedras vasaros dangus, kvepiantis prisirpusiom žemuogių pievelėm, su dūzgiančiom kamanėm dobiluose, su boružėle ant rasotos smilgos, su verkiančia griežlele be lizdo vakaro tyloj. Kokia balta, gėlėta, švytinti vasaros šypsena! Žydinčios pievos, žydintys jazminai – tai Pavasario dovana panelei vasarai. Ateik su jazminų žiedais pievų takeliu, kai saulė žais tarp žydinčių liepų, kai ant žolės nukris vakaro rasa, kai už miško  leisis pavargusi saulė, kai rūkas švelniai nuslys per kupetas rasotų devynžiedžių kupolių, ateik… Eik išvaikščiotais takais per kilimą rasotą, mylėk, svajok šią naktį, kol siaučia žiedlapių pūga ir ženk lemtingą pirmą žingsnį, kai kraujas gyslom tvinksi muzikos ritmu.

Kai nusileis į rasotas pievas žvaigždėtas skliautas, kai atūžusi ežero banga laižys pakrantės smėlį, o vandenyje tyliai supsis ajerų šešėliai, į maldos vainiką susipins jausmai.

Te skleidžiasi žiedai, kuriuos sukrovė pirmieji saulės spinduliai, o seno ir jauno krūtinę tegu užplūsta jausmai svajingi, džiugūs. Ak, koks gražus pavydas, kai žydintis laikas vasaros link čiulbėdamas ritasi… O kaip norisi įsisukti į gėlėtą pievų apklotą!

Pakviesk mane į meilės valtį išpuoštą žiedlapių vainikais, kai dainom skambės naktis birželio, kai laužai apšvies Marijos žemę – kai vidurnaktį žydės papartis. Paslėpk mane nuo nakties vėsos, kai nuo liepų medus lašės ir oš papartynų miškas samanų karalystėje.

Skaisti Švento Jono naktis neturi paslapčių, ji ilgisi stebuklo.

Nulenkime galvą Joninių nakties ramybei…

Rasotos pievos, degantys laužai, skraidantys devynžiedžiai vainikai, gimtais takais lyg paryčių lydės namo…

Lyg paryčių jaunystė vaikščios,

Jokia tamsa neužliūliuos,

Visai čia pat sidabro žvaigždės

Ir jonvabaliai pašaliuos…

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *