Ar nekeista, kad nesustabdomu srautu besiliejančios įvairiausios informacijos gausa mūsų visai nepasiekia. Internetas lūžta nuo patarimų ir pamokymų, psichologai ir kiti įdomūs žmonės prirašę aibes saviugdos knygų, neribotas pasirinkimas edukacinių programų visose srityse, lektoriai, kultūros veikėjai urmu važinėjantys po atokiausius šalies kampelius, skaitydami paskaitas, bandydami įkvėpti, išmokyti, pažadinti mūsų tautiečius gyvenimui. O mes ką? Persisotinę pramogom, nuotykiais, peršamom idėjom, primestu gerumu ir visokiais kitais už pinigus perkamais niekalais sėdim savo pačių mintyse pastatytame tuštybės ir didybės bokšte, į visa tai žvelgdami be jokio jaudulio. Kas mums tie žmonės? Kas mums ta tauta? Kas mums ta lietuvių kalba? Juk esu AŠ! O AŠ tai aukščiau visko ir visų! Todėl net ir MES iš tikrųjų net neegzistuoja. 

O kažkada, prieš 100 metų, buvo visai kitaip. Mes neturėjom nieko. Tik vieni kitus ir meilę savo gimtajam kraštui, Lietuvai ir lietuvių kalbai.

Lietuvybės puoselėtoja

Anądien susitikau su močiute iš garsiojo Raginių sodžiaus Gerveliškės kaime (Vidiškių sen.). Iš tolo mano būsima pašnekovė, su kuria pirmą kartą susitikome gal prieš kokį dešimtmetį, atrodo lyg sena močiutėlė, palenkta gyvenimo naštos, o pradėjus pokalbį supranti, kad močiutės kūne tebegyvena guvi, entuziastinga, šviesaus proto, daug žinių ir patirties turinti moteris, gruodžio mėnesį švęsianti 85-erių metų jubiliejų. Tai Birutė Raginytė-Žemaitienė.

Sodybą Gerveliškės kaime kažkada iš buvusio Seniškio dvaro nusipirko Birutės tėvai Klemensas Raginis ir Marijona Luneckaitė-Raginienė. Nuo pirmos dienos atsikėlus jiems čia gyventi, kartu su jais atkeliavo ir patriotiškumo puoselėjimo dvaselė, sodybai suteikusi šviesuolių ir lietuvybės puoselėtojų vardą. Čia iškart atsirado kryžius ir tradicija – kiekvieną atvykusį svečią vestis prie šulinio, nuprausti ir pagirdyti vandeniu ir tada priimti su visa derama pagarba ir svetingumu. Šios tradicijos tebesilaiko ir Birutė. Beje, čia gyvenantys šių apylinkių šviesuoliai ne tik nepaisydami laikmečių draudimų puoselėjo lietuvių patriotų dvasingumą, bet ir suveždavo naujovių iš Lietuvos. Kad ir tinklinį. Jau 1930 m. Gerveliškės kaimo ir aplinkinių sodybų jaunimas rinkdavosi Raginių sodyboje žaisti tinklinį.

Birutė, būdama vos 7-erių metukų, 1939 m., jau buvo pasiųsta Akriemiuose į Lietuvą parnešti lietuviškų knygų ir lietuviškų vaidinimų. Baigusi mokslus, ji pradėjo dirbti chemijos mokytoja, vėliau dirbo direktoriaus pavaduotoja, dar vėliau – ir vėl mokytoja. Visus jaunystės metus ji praleido Utenoje, žinoma, neapleisdama ir gimtųjų namų, į kuriuos ir vėl sugrįžo. B. Žemaitienė visą laiką buvo aktyvi visuomenininkė, lietuvybės puoselėtoja, tad, kaip ji pati teigia, paskutinis jos darbas – Lietuvos savanorių atminimui įamžinti skirtas postamentas su užrašu ir skulptūra, nėra atsitiktinis.

Paminklas laisvės kovotojams

Ateinantį sekmadienį, birželio 26 d., Naujojo Daugėliškio kaime (Radeikiškėje) dabartinėje Vaidoto Paukštės sodyboje, bus iškilmingai atidengtas paminklas Lietuvos laisvės kovotojams Abaravičiams.

Būtent šioje sodyboje, kuri tada besidriekė nuo Radeikiškės iki dabartinio kelio Daugėliškis-Rimšė (kur gyvena Emilija Raginytė-Tunkienė), anksčiau šeimininkavo Marcelė ir Julijonas Abaravičiai, Birutės močiutės (iš mamos pusės) tėvai. Šituose namuose gimė ir labiausiai atsidavę Lietuvai kovotojai Kazys ir Nikodemas Abaravičiai. Pirmasis patriotiškumo mokytojas ir šauklys buvo jų dėdė kun. Krištapas Abaravičius. 1905 m. jis juos išsiuntė mokytis į Gardiną miškininkystės, o paskui, nusivežęs į Seinus, tikėjosi Kazį į kunigus prišaukti, tačiau atsakymas buvo vienas: „Dėdžiuk, parapija man per maža, aš kovosiu už Lietuvą. Nepyk, dėdžiuk!“.

Kazys ir Nikodemas buvo vieni labiausiai atsidavusių iš 30-ies Švenčionių karšto savanorių. 1918 m. jie N. Daugėliškyje išvijo caro valdžią ir įsteigė lietuvišką mokyklą. Nors tuo metu visus dokumentus buvo patikėta saugoti žydui Gaičenui, bet jų tėvas Julijonas Abaravičius griežtai pareikalavo, kad būtų perduoti saugoti jam. Tada viskas buvo pernešta ten, ir atlupus grindis, sudėta po pačia pakura, kad nesukelt niekam įtarimo.  Kiekviena Abaravičių šeimos vyrų diena verta kelių puslapių. Birutė yra surinkusi visą pluoštą įrašų ir dokumentų apie šių žmonių nuveiktus darbus ir pasiekimus, o šiuo metu visa medžiaga saugoma Vaidoto Paukštės namuose.

„Kai sugalvojau statyti kažkokį atminimo ženklą, daug minčių turėjau. Užsukau pas Vaidotą, pasikalbėjome, aptarėme. Jis iškart pritarė mano minčiai ir pažadėjo padėsiąs, kuo galėsiąs. Sukvietus komisiją, rasta vieta paminklui, atsisakyta kryžiaus, apie kurį buvo galvota iš pradžių, ir šiandien jau pastatytas paminklas, kurį oficialiai iškilmingai atidengsime sekmadienį. Tuo tikslu atvyksta daug garbių žmonių iš visos Lietuvos, Lietuvos kariuomenės vadovybė, Lietuvai pagražinti draugijos, kurios nare esu, nariai. Šventę papuoš Lietuvos kariuomenės orkestras. Taip pat prisiminimais dalysis ir daugėliškėnas Algirdas Juršėnas, kartu kalėjęs ir iš vieno indo drauge valgęs su Kaziu Abaravičiumi.

Mintis pastatyti paminklą kilo neatsitiktinai. Daugelis mano giminės žmonių darbais kovojo už Lietuvą. Aš niekuo neprisidėjau. Atsidėkodama jiems ir pagerbdama Lietuvos kariuomenę bei Daugėliškio kraštą, bent tokiu būdu – įamžindama laisvės kovotojų atminimą, prisidedu prie jų.

Būsimas renginys – tai savotiška mano, kaip visuomenininkės, paskutinė gulbės giesmė. Aš labai nuoširdžiai tikiu, kad nors vieną žmonių širdies kertelę pasieks mano siunčiama žinia. Paliksiu šį paminklą, kaip ir mūsų giminės atminimą, saugoti naujam šeimininkui Vaidotui, kuris ir išliejo pamatą beveik 2 tonas sveriančiam paminklui. Juk simboliška, ar ne… Esu labai dėkinga ir Vaidotui, ir savo giminėms: Sigitui Čibirui, Jonui Abaravičiui, Arvydui Milašiui, Mindaugui Abaravičiui ir Gubertui Abaravičiui, padėjusiems įgyvendinti sumanymą“, – sakė Birutė Raginytė Žemaitienė.

Autorės nuotr.