Turbūt vieni azartiškiausių žemėje – tikro žurnalisto gyslelę turintys žmonės. Juos per gyvenimą vedantys užmojai, niekaip nesusiję su asmenine finansine nauda, padeda atlikti neįtikėtinus atradimus. Štai prieš aštuonerius metus „įgarsinta“ žurnalisto, laikraščio „Mūsų Ignalina“ redaktoriaus Jono Baltakio svajonė atrasti ir apvažiuoti visas pasaulio Ignalinas bei surasti, jei tokių yra, sąsajas su mūsiške Ignalina, buvo sutikta gana entuziastingai. Šia svajone užsikrėtė ir tuo metu redakcijoje ir televizijoje dirbęs Kęstutis Žemaitis. O jos įgyvendinimą stebėjo ir fiksavo Ignalinos TV operatorius Andrius Artemjevas. Taigi, svajonė jau nebėra svajonė. Šiandien pati svajonė subrendo ir išaugo į parodą „8 su puse Ignalinos“, jau veikiančią Ignalinos krašto muziejuje nuo birželio 17 d., taip pat spalvotą specialų leidinį, kuriame aprašomos visos Ignalinos vardą turinčios vietovės (beje, jį dovanų šiandien gavo visi „Mūsų Ignalinos“ prenumeratoriai). Tai – ilgai brandinta Jono Baltakio, Kęstučio Žemaičio ir „Mūsų Ignalinos“ kolektyvo dovana Ignalinai.
„Kažkada Lenkijos žemėlapyje surasta Ignalina – suintrigavo. Dar labiau nustebome, kai su kolega Kęstučiu Žemaičiu, panaršę internete, suradome ir daugiau vietovių, vadinamų Ignalina: tris radome Lenkijoje, vieną – Baltarusijoje ir dar tris su puse Lietuvoje. Gimė idėja, spontaniškas užmojis – aplankyti visas tas Ignalinas, išsiaiškinti, kodėl jos taip vadinasi, sužinoti apie jas viską, ką pasiseks surasti. Savo idėją įgyvendinome. Vien lankydami Lenkijos Ignalinas nuvažiavome 1700 km, o apvažiavę visas vietoves, sukorėme apie 3000 km. Keliones parėmė rajono savivaldybė, UAB „Ignolitos mediena“, rajono tarybos nariai, verslininkai Edita Brukštuvienė irVygantas Dilys, verslininkas Stasys Pečiūra…“,– pasakojo Jonas. Kelionės metu patirta daug įspūdžių, nuotykių, kalbėta su įvairiais žmonėmis. Autorius džiaugėsi, kad ši dovana unikali, nė vienas rajonas tokios neturi.Tai ne momentinė dovana, o nuolatinė krašto muziejaus ekspozicija. Be to, jie su Kęstučiu vieninteliai žmonės Ignalinoje, Lietuvoje ir pasaulyje, aplankę visas pasaulio Ignalinas.
Ignalina Lenkijos Varmijos Lidzbarko gminoje – tai turtingą istoriją turintis bažnytkaimis, minimas kaip rusų ir prūsų kariuomenės mūšio su Napoleono armija vieta. Šalia kaimo yra 110 m aukščio kalva, nuo kurios, kaip sakoma, 1807 m. mūšį stebėjo pats Napoleonas. Per šį kaimą ėjo įžymiojo viduramžių lenkų astronomo Nikolajaus Koperniko keliai. Po Antrojo pasaulinio karo kaime apsigyveno daug nuo Stalino represijų bėgusių lietuvių. Kaimą, kuris anksčiau prūsiškai vadinosi Reimerswalde, Ignalina pavadino Žebrauskai iš mūsų rajono Pašakarvio kaimo. Dabar prūsiškai lenkiška Ignalina – ramus, tylus kaimas, kuriame gyvena apie 240 gyventojų, yra parduotuvė, vaistinė, nedidelis žirgynas ir įdomi baroko stiliaus bažnyčia.
Antroji Lenkijoje rasta Ignalina yra Tčemečno gminoje. Dabar ten likęs vienkiemis, kuriame gyvena vyras ir žmona pavarde Zajdel. Netoli Ignalinos kaimo yra regioninė dujų požeminė saugykla ir didžiausios Lenkijos druskos kasyklos. Gretimame Lavkų kaime, su kuriuo Ignalina sudaro vieną administracinį vienetą, yra paminklas žymiam lenkų politikui, žurnalistui, metalurgijos ir mašinų gamybos Lenkijoje pradininkui Ipolitui Cegelskiui. Šios Ignalinos apylinkėse nemažai gyventojų, turinčių Kaminskių pavardę. Galbūt čia yra kažkokios sąsajos su Vidiškių dvaru, kurį XIX valdė Ignotas Kaminskis?
Ignalina Chodečo gminoje išsibarsčiusi 4 km2 plote, jame gyvena 40 šeimų (120 žmonių). Kaimo vardo kilmės nepavyko išsiaiškinti. Keliautojus sužavėjo gamta, kuri labai primena Ignalinos kraštą.
Viena Ignalina yra Baltarusijoje, Verchnedvinsko rajone. Nuo rajono centro iki Ignalinos kaimo 42 km., gyvena apie 220 gyventojų. Čia sutikta vienintelė lietuvė Zita pasakojo, kad anksčiau toje vietoje buvęs dvaras ir Ignalina pavadinta dvarininko sūnaus Ignalio vardu. Dabartinėje Ignalinoje yra pradinė mokykla, kaimo klubas, biblioteka, parduotuvė, girininkija. Už 8 km nuo šios Ignalinos – Latvijos, Baltarusijos ir Rusijos valstybių sienų sankirta. Tarybiniais metais čia buvo supiltas draugystės kurganas, įrengtas trijų tautų draugystės muziejus.
Dar trys Ignalinos yra Lietuvoje – Trakų, Kaišiadorių ir Zarasų rajonuose. Pirmosiose dviejose likę tik po vieną sodybą, Ignalinoje Zarasų r. Degučių seniūnijoje gyvena keturios senyvo amžiaus gyventojos, kurios kartais patiria nepatogumų į Ignaliną kviesdamos greitąją pagalbą, nes joms paaiškinama, kad tokia vietovė kitame rajone. Įdomu, kad šis kaimas anksčiau vadinosi Čižikai, o dabartinį pavadinimą gavo XVIII a. nuo dvarponio Igno Kvintos vardo. Ignalina buvusi ir Rokiškio r., tačiau dabar tas kaimas vadinasi Ignotiškis. Taigi jam priklauso ta puselė Ignalinos, kuri minima parodos pavadinime „8 su puse Ignalinos“.
„Džiugu, kad ryžotės atlikti tokį didelį darbą Ignalinai. Tai tikrai prasminga dovana miestui, ignaliniečiams, gražus palikimas istorijai, kuri vis dar turi nežinomųjų, vis dar gali būti atverti naujų įdomių detalių…“, – dėkodamas parodos autoriams kalbėjo savivaldybės meras Henrikas Šiaudinis. Jonui ir Kęstučiui jis įteikė savivaldybės dovanų ir linkėjo kurti naujus planus. Jonas prasitarė apie vieną tikrai didelį darbą, susijusį su amžinojo atilsio išėjusio žurnalisto Mamerto Krapausko atminimu.
Parodos svečias – kraštietis, istorijos mokslų daktaras Arūnas Vyšniauskas – parodą praturtino istoriniu ekskursu į praeitį. Jis surado Aleksandro Burbos (1854–1898) sueiliuotą poemą „Senybinis aukuras“, kuri buvo išspausdinta laikraštyje „Aušra“ 1881 m. Toje poemoje paminėta Ignalina: „Isz Vilniaus važiuoju lietuvį lankyti,/Kurs myli tėvynę, geidžprieszus vaikyti. /Malonu su anum bent pasikalbeti,/Nes dvase Lietuviu aname girdeti./Apleidęs vagzalą – szitąIgnalyną,/Į Vydiszkę traukiu per didį smiltyną… / Mažmiszkuregeti vis daugiaus kalnelei,/o tarpo kalneliu maži ežerelei,/ Viensmedžeis, kitskrumaiskrasztuse apaugęs,/ kitsblizguleis saules su dangum suaugęs…“.
Parodoje grojo Ignalinos Miko Petrausko muzikos mokyklos jaunosios smuikininkės – šauniai atstovaujančios savo miestui įvairiuose konkursuose – Monika Sapiegaitė, Vesta Cicėnaitė, AristidaRukšėnaitė.
L. Raginytės nuotr.
Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!