Čia toks žydėjimas ir tokios gražios vasaros.
Čia toks žalumas ir tokia ramybė.
Kad, rodos, kristum nuo Ladakalnio
Į melsvo mėlio mėlynumo ežerus.
Kad, rodos, atsispirtum, pasikeltum virš pušynų…
Čia toks kvepėjimas žole ir vandeniu.
Čia toks bangavimas, tokia akims platybė.
Kad nors trumpam, nors mirksniui, nors akimirkai
Nutyla ir suklūsta amžinybė…

Šios eilutės – tai pirmi įspūdžiai Ignalinos krašte. Esu alytiškė, štai jau beveik 20 metų gyvenanti Ignalinoje. Kai studijavau Vilniuje ir džiaugiausi sostinės vaizdais, niekada net nebūčiau pagalvojusi, kad teks trenktis į kažkokį užkampį, kaip mano (amžiną atilsį) močiutė sakydavo „kraijsvieti“. Tačiau įsimylėjau ignalinietį, o paskui labai greitai ir patį miestelį, –gražų, jaukų,  nedidelį, pušynų ir vandenų apsuptą, kur visur gali pėsčias nueiti. Ir į kurią pusę beeitum, vis ežerą rasi. Labiausiai man ir patiko tie ežerai. Juk nei Alytuje, nei Stakliškių kaime, kur leisdavau vasaras, jų nebuvo.

Ignalina sužavi visus atvykstančius draugus. Žinoma, didžiausias jos turtas gamta. Žengi kelis žingsnius ir tu jau pušynėlyje – ramiai sau žingsniuoji spygliais nubarstytu taku. Vienas pažįstamas, atvykęs paviešėti iš Rusijos didmiesčio, iš vieno tokio pasivaikščiojimo pušynėlyje sugrįžo lyg apgirtęs – galva nuo tyro oro apsisuko. „Na ir gyvenate jūs čia – kaip meškos ausy…“, –  nusistebėjo jis. Ir tikrai, Ignalinoje gera ir patogu gyventi, čia tiek daug gražių vietų pasivaikščiojimams, sportavimui, čia beveik visus pažįsti ir gali jaustis bendruomenės dalimi.

Ignalinos 150-ojo gimtadienio proga Ignalinai ir ignaliniečiamspirmiausia linkiu gražių šventinių akimirkų, šiltų vasaros dienų. Pasilinksminkime iš širdies. Tegul skamba muzika ir dainos, tegul skrieja jų aidas ežerų paviršiumi. Mylėkime Ignaliną, tikėkime jos kurortine ateitimi ir nuoširdžiai linkėkime, kad čia daugėtų jaunų šeimų, kad augtų laimingi vaikai, kad ypač stiprėtų verslas ir žmonės nepaliktų nuostabaus krašto vien dėl skalsesnio duonos kąsnio. Ir dar vienas palinkėjimas mums visiems – nebūkime pikti paniurėliai, susireikšminę visa ko kritikai, nes piktos mintys nekuria nei gėrio, nei grožio. Iš pykčio negimsta  jokios geros idėjos, prasmingi darbai. Daugiau šypsokimės vienas kitam, džiaukimės vieni kitų sėkme, nešykštėkime nuoširdžių pagyrimų, aplink save skleiskime gerumą ir jis stebuklingai dauginsis.