Kuo mus žavi didieji miestai? O gi kardinaliomis permainomis. Neaplankysi sostinės mėnesį kitą, ir jau, žiūrėk, jautiesi nuo gyvenimo atsilikęs. Kažkas panašaus vyksta ir mūsų Ignalinoje. Nežinau, gerai tai ar blogai visuomenei, bet štai mane tokie kardinalūs pokyčiai, švelniai tariant, glumina…

Pirmadienio rytas, 8.16 val. Atskubėjau į Ignalinos rajono polikliniką pas odontologus. Lūkuriuodama koridoriuje,  pasijutau kažkaip neįprastai šioje vietoje. Pro mane nuolat skubėjo įvairių Ignalinos gydymo įstaigų medikai, nematyti žmonės. Ir vis nešini kažkokiais pakuotėse suvyniotais daiktais. Sėdžiu ir mąstau… Praėjimo čia niekur jokio nėra, na, durų yra, bet jos visada užrakintos. Už odontologų – tik psichikos sveikatos centras! Ir kaip tik tuo metu krūpteliu nuo garsaus moterų juoko, sklindančio iš už kampo. Smalsumas nugalėjo. Pakilau nuo kėdės ir pora žingsnių žengiau iki posūkio į kairę. Vaizdas pribloškė. Akimirkai suabejojau savimi… Bet net ir pastovėjus kelias minutes, vaizdas nesikeitė: visu koridoriaus ilgiu (apie 20 m ir dar už kito posūkio besitęsiančiu maždaug tiek pat koridoriuje) nuo lubų iki sienos vidurio iškabinti drabužiai ant pakabų, pasieniais ir viduriu koridoriaus sustatytos kėdės taip pat „išmargintos“ prekėmis. Nė viena Ignalinoje veikianti drabužių parduotuvė negalėtų pasvajoti apie tokias erdvias patalpas. O ir pirkėjų – lyg bičių avilyje. Bet kadangi akys užkliuvo už tokių didžiulių languotų krepšių, supratau, kad čia kažkas iš serijos „Gariūnai į namus“. 

Kadangi esu gana naivus žmogus, tai visada tvirtai tikėjau, kad sveikatos priežiūros ir gydymo įstaigose ir teikiamos būtent tiesiogiai su sveikata susijusios paslaugos. Pirmoji reakcija – kažkas ne taip. Kadangi įstaigos vadovė užsiėmusi pacientais, nuskubėjau apie kardinalius pokyčius pasiteirauti kitų administracijos darbuotojų. Pavaduotoja slaugai iš pradžių buvo trumpam išbėgusi kažkur, o po pusvalandžio gavau informacijos, kad ji galbūt turi laisvadienį… Pasikalbėti nėra su kuo.

Smalsumas neblėso! Tad leidau sau patrukdyti rajono savivaldybės administracijos direktorių Vidą Kreivėną. Nenorėdama žmogaus išgąsdinti kažkokiais įtartinai keistais teiginiais, atsargiai paklausiau apie permainas, pasidomėjau, ar nevilioja apsilankymas turgelyje? Greičiausiai pamanęs, kad po savaitgalio poilsio pirmadienio rytas man kažkoks sudėtingas, gerb. direktorius mano klausimus priėmė „atlaidžiai“, atsakydamas tokiu pat humoru…

Kai maždaug po valandos suskambo telefonas, o jame išgirdau direktoriaus balsą, supratau, kad ir jis veikiausiai nesusilaikė ir poliklinikoje užsuko į „Gariūnus“.

Deja, deja… direktorius nebuvo toks laimingas, kaip kad kiti turgelio pirkėjai. Viskas baigėsi tuo, kad poliklinikos vadovė, nieko nežinojusi apie jos vadovaujamoje įstaigoje vykstančius pokyčius (liudininkų teigimu, reguliariai besilankančius prekeivius jau maždaug 2-ejus metus), todėl palikusi pacientus, atskubėjo aiškintis situacijos. Ji liepė tučtuojau išvykti prekeiviams ir dar dėl viso pikto iškvietė policiją. Bet kažkas, lyg netyčia, prekeivius išleido pro galines, nuolat užrakintas duris. Policija nieko nerado.

Tačiau istorija nebaigta. Dabar visų įstaigų, įsikūrusių tame pačiame poliklinikos pastate, reikalaujama rašyti pasiaiškinimus, nes poliklinikos administracija teigia nieko nežinojusi apie prekeivius, yra įsitikinę, kad į jų patalpas prekeivius įleisdavo kažkas kitas, atrakinęs duris. Blogai turėti kaimynus, taip savivaliaujančius svetimose valdose.

Nors štai kiti liudininkai teigia, kad bent jau pirmadienio rytą, maždaug 6.30 val., su didžiuliais krepšiais prekiautojai sugužėjo pro centrines poliklinikos duris. Labai keista, kaip dvejus metus administracija nieko nežinojo apie įkurdintą kilnojamą turgelį, kai, tarkim, į jį užsukus Raginytei, pusė rajono informuota per pusdienį? Nors aš net nieko nepirkau!

Manau, nereikia gadinti popieriaus pasiaiškinimams ir kaltinti Neįgaliųjų draugiją ar dar ką nors. Dažnai geriausi patarėjai būna tik gero linkintys šeimos nariai, žinantys tikrąją padėtį! Manau, problema, jei ji tokia yra, išsprendžiama vos vieno pokalbio metu. O gal spręsti nėra ko? Gal viskas tik į gera? Turėtume sau mini „Akropolį“ ar kažką panašaus. Ateini pas odontologą, čia pat tau atlieka pedikiūrą, manikiūrą, suremontuoja automobilį, supjausto salotyčių, kažkas už nugaros paskaito knygą, perrengia ir pabaigoje dar kraujo tyrimus atlieka, o gydytoja išlydi su šypsena, modama ranka ir kviesdama vėl užsukti „pasisveikatinti“. Sakysite, nesolidu, nepagarbu – kas gi mus gerbs, jei patys savęs negerbiame.

Autorės nuotr.