Skip to content

„Ignalyną“ lietuviškose eilėse paminėjo jau 1881 metais!

MI informacija

Ignalinos vardas lietuviškai paminėtas 1881 m. parašytame poetiniame kūrinyje „Senybinis aukuras“, kurisbuvo paskelbtas 1885-aisiais kaizerinės Vokietijos reiche, Tilžės mieste atspausdintame leidinyje„LietuviszkasAuszros kalendorius ant metu 1886“. Gana ilgo eilėraščio autorius, nurodytas kalendoriuje – Pailius. O iš tikrųjų, tai –kun. Aleksandras Burba, gimęsvalstiečių šeimoje 1854 m. tuometinės Kauno gubernijos Šiaulių apskrities (ujezdo) Joniškio valsčiaus Kruopių parapijosPailių vienkiemyje. Dėl to kai kuriuos savo kūrinius ir pasirašydavo kaipPailius.1881 m. jis dar studijavo Vilniaus kunigų seminarijoje, taigi sukūrė būdamas klieriku.

Eiliuotame kūrinyje minimas „Lietuvos bicziulis“ – tai kunigas Silvestras Gimžauskas, pas kurį į „Vydiszkę“iš VilniausA. Burbavyko traukiniu  iki Ignalinos, kur išlipo, kad kelionės tikslą pasiektų, kaip galima numanyti, tuometiniu „taksi“, t. y. arklio traukiamu vežimu. Dėl to ir randame eilutę: „Apleidęs vagzalą –szitąIgnalyną“. Kadangi pirmą kartą tos eilės paskelbtos Rytų Prūsijojeleistame kalendoriuje, tai, galvota, kad žodis „vagzalas“ Rytprūsių lietuviams, nemokantiems rusų kalbos, gali būti nesuprantamas. Kalendoriuje skelbto teksto išnašoje paaiškinta: „Vagzalas, gelžkeldvaris“. Kita vertus,žodis „aukuras“, menantis pagonybės laikus, irgi kai kam galėjo būti nesuprantamas kaip šventvietės centras,  todėlkūrinio pavadinime skliausteliuose dar pridėtas žodis altorius. Tokiu būdu kūrinio skelbtas pavadinimas kalendoriuje – „Senybinis aukuras (altorius)“.

Yra pagrindo manyti, kad Pailius pirmasis įrašė Ignalinos vardą lietuviškoje poezijoje. „Ignalynos“ parašymas su raidey trečiajame skiemenyje liudytų, kad A. Burba, kilęs iš Šiaurės Lietuvos,užrašė taip, kaip girdėjo tariant vietinius lietuvius, o gal ir žydus. Pokalbį su vienu iš jų kelionėje iš Ignalinos,eiliuotai aprašo. Lenkiškai Ignalinos vardas buvo rašomas Ignalino, rusiškaiIgnalino arba Ignalina.Matyt, dėl tokios užrašymo tradicijos slavų kalbose vėliau ir lietuviškai imta rašyti su dviem i. Rusai kitaip rašyti net negalėjo, nes neturi lotyniško raidynoy atitikmens. Nors senieji ignaliniečiai, mano supratimu, taria taip, tarsi būtų parašyta „Ignalyna“. O ir sovietmečiu vasarodavę Ignalinoje maskviečiai ir leningradiečiai, kiek prisimenu, tardavo antrąją i kiek ištęsdami (ypač kairusiškai sakydavo „vIgnaline“). Kaip ten bebūtų, labai džiugu, kad Ignalinos vardas („Ignalyna“) pirmą kartą lietuviškai parašytose eilėse sutinkamas labai gražiame patriotiniame kontekste, kuriam aptarti reikėtų atskiro straipsnio.

Bet palikime tai ateičiai, o dabar siūlome pasiskaityti patį kūrinį, kurį gal net būtų galimavadinti poema.Tai lietuviškos eilės apie „senybinį aukurą“, kuris „isz tolo pamaczius, it akmuo iszrodo“.Jis ir dabar yra išlikęs – dabartinėje Kazitiškio seniūnijoje. Lenkai tą vietovę vadino Zakamionka, rusai – Zakamenka. Veikiausiai dėl tokio užrašymo vėliau lietuviškoje literatūroje ta legendomis apipinta vietovė vadinta moteriškos giminės vardu –Antakmenė, Untakmenė. Remiantis A. Burbos eilėmis, tai vietiniai gyventojai tą kiemą (sodžių), prie kurio buvo senovės laikus menantis šventas aukų akmuo, tarmiškai įvardino „Untakminio kiemu“. Tai galėtų reikšti, kad tradicinis vietos pavadinimas nuo seno buvo vyriškos giminės – Untakminis. O Vidiškes vietiniai lietuviai turėjo vadinti Vydiške, nes taip išeina pagal A. Burbos užrašymą. Su Vydiške(arba Vidiškėmis) A. Burba susijęs dar ir tuo, kad 1883–1884 m. čia kunigavo. Ar nevertėtų pagalvoti, kaip įamžinti Aleksandro Burbos atminimą „Ignalynoj“, „Vydiszkėj“ ar prie „Untakminio“?

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje