Ne kiekvienas švenčiantis turi progą mėgautis savo švente net dvi dienas iš eilės. O štai ignaliniečiai savo gimtojo miesto 150-ąjį gimtadienį linksminosi ir antrąją dieną. Tiesa, po naktinio šėlsmo muzikos ir juoko sūkuriuose, miestelėnai ir svečiai į bendrus priešpiečius buvo pakviesti vidurdienį.

Saulei negailestingai plieskiant, gaivus Paplovinio bangomis atskriejęs vėjelis leido ramiai mėgautis švente ir klausytis Keistuolių teatro aktoriaus Andriaus Kaniavos dainų. Koncertas vyko ant specialaus plausto, prie ežero tilto, o klausytojaiglaudėsi liepų paunksnėje, drąsesni – ant tilto.Žmonės nesidrovėdami sugulė ar susėdo ant paklotėlių, užkandžiavo ir tirpo muzikos garsuose. Po karštos ir įspūdingos pirmosios dienos, ši popietė buvo tikra atgaiva ir sielai, ir kūnui. Žmonės džiaugėsi puikiausia vieta koncertui. Sako, tokį „atradimą“ pirmieji išbandę kaimynai iš Utenos savogimtajame mieste. Svarbiausia – kad nuotaika tiek švenčiančiųjų, tiek koncertuojančių buvo išties nuostabi. Žmonės nesidrovėdami dalijosi emocijomis su artimais. Aktoriaus koncertas ir gaivios vaišės pakrantės pievelėje – Petro Mačiulio, restorano „Žuvėdra“ savininko dovana Ignalinai.

Po Andriaus Kaniavos koncerto, į neįprastą sceną – plaustą, užlipo ir rajono meras Henrikas Šiaudinis drauge su drožėju Gintaru Černiumi. Meras nuoširdžiai pasidžiaugė „atgimusia“ Igno ir Linos skulptūra ir už tai dėkojo auksinių rankų meistrui Gintarui. Įteikęs jubiliejinę atminimo dovaną, meras su meistru pakilo į kalną šalia miesto simboliu vadinamos skulptūros. Sakoma, kad skulptūra atnaujinta, tačiau galbūt tiksliau būtų sakyti – iš naujo sukurta ir pastatyta vietoj buvusios, laiko ir oro negailestingai apgadintos. Tikras kūrėjas, kaip žinia, negali sukurti visiškai identiškų kūrinių. Taigi ir ąžuolinė skulptūra, vaizduojanti Liną ir Igną, Perkūno žaibus ir virš jų iškilusius Ignalinos miesto statinius su dailiais, saulėje spindinčiais bokšteliais, atgimė panaši, tačiau ir šiek tiek kitokia. Žmonės gėrėjosi menininko darbu, kuris jam pačiam ir jo šeimai labai brangus, išskirtinis ir prasmingas.

Kaip tik tuo metu, nuo Palaukinio skrosdami Paplovinio bangas, į šventę atūžė policijos pareigūnai su draugu Amsiumi. Visus pasveikinęs Amsius, apsuko ratą ir nuskubėjo pasitikti pirmą kartą Paplovinio ežeru plaukusia šaunia ir linksma teatralizuota „regata“. Plaukta valtimis-drakonais, pasakiška krosnimi. Plaukime dalyvavo teatrai „Iki“ ir „Salos“, Palūšės bendruomenė, policijos asociacija, asociacija „Žaibo kumštis“, Ignalinos maltiečiai. Visi ekipažai apdovanoti saldžiais prizais. Po gražaus pasisveikinimo,  valtimi-drakonu plaukiojo ir žiūrovai.

Jaukų ir smagų pasisėdėjimą ežero pakrantėje tęsė kraštietis Ignas iš Ignalinos (Ignas Kavaliauskas) ir pozityvaus regio grupė iš Vilniaus. Šie jaunuoliai privertė visus šypsotis, o kai kuriuos smagiai ir ritmingai šokti bei linguoti. Ignalinietis Žilvinas (griežiantis smuiku) net  turėjo progą drauge pakoncertuoti su grupe.

Pavakariais nuo Ignalinos kultūros centro per Laisvės aikštę iki miesto vasaros estrados, lydima orkestro „Panevėžio garsas“, žygiavo šventinė eisena.  Ją stebintiems miestelėnams mojavo savivaldybės vadovai, svečiai, šokių ansambliai, Ignalinos švietimo, kultūros  įstaigų, komunalinių įmonių kolektyvai, policijos, pasienio tarnybų atstovai. Visi pasistengė ir sukūrė puikų reginį. Vilkėjo vienodus marškinėlius, nešėsi spalvingus skėčius, grojo, šoko, dainavo. Eisenos priekyje važiavo nematytas stumiamas automobiliukas, kuriame sutilpo visi „Gajos“ šokėjai, Ignalinos šilumos tinklai į gatvę išvairavo įspūdingą brikelę. Policijos pareigūnus lydėjo linksmieji personažai – šuniukai Amsiai, pasieniečiai vedėsi šunis, o  Ignalinos autobusų parkas eiseną pagyvino šventei papuoštu senu autobusiuku. Trys Ignalinos krašto muziejaus moterys stūmė ryškiaspalvį karutį su dideliu Rojaus  obuoliu… Gero triukšmo ir galingos jėgos suteikė gausus būrys Lietuvos ir Latvijos baikerių. Buvo ir malonių senienų: vienas ponaitis su prekių tinkleliu „avoska“, kuriame buvo butelis kefyro ir batonas, birbė senu senu motociklu, o Ignalinos šilumos tinklų būrio priekyje riedėjo sena savadarbė „brička“, bet ne arklio, o variklio traukiama.

Vasaros estradoje visos komandos  sustojo prie scenos ir Ignalinai išsakė savo trumpus sveikinimus. Miestui ir jo žmonėms linkėta sveikatos, gražios ateities, žydėjimo, švaraus vandens. „Skambėk, Ignalina, kaip gražiausia lelija Europos širdyje“, – sakė bibliotekininkės. „Kudabiečiai, mes jėga. Su švente, Ignalina“, – šaukė mokiniai. O už visus gražiausiai pasveikino mažiausieji: „Saulė, miškai, ežerai,/mums čia gyventi gerai./Mes Šaltinėlio vaikai/mylim Ignaliną labai“.

Vakaro koncertą pradėjo orkestras ir puikios jo šokėjos. Nuostabų reginį dovanojo Pabradės „Gelmės“ šokėjai, kaskart pasirodydami vis kitokiais kostiumais ir demonstruodami vis kitą šokio stilių. Vienas kitą keitė ir miestui savo muzikinę dovaną parengę ignaliniečių meno kolektyvai:  liaudiškų šokių ansambliai „Gaja“, „Lelijėlė“, „Jorutis“, pramoginių šokių grupė „Mamba“. Savo gražiausias dainas atliko vokaliniai ansambliai „Iš širdies“, „Atgaiva“, pop choras „Pumpurėliai“. Smagiai koncertavo kapela „Ringė“. Spalvingas programas pristatė  svečiai iš Baltarusijos, Latvijos, Lenkijos, Vokietijos. Visi kartu jie suaudė margą muzikos, dainų ir šokių juostą, skirtą Ignalinos gimtadieniui.

Šventinį vakarą užbaigė Irena Starošaitė ir  Žilvinas Žvagulis bei  grupė „Žas“. Šilto vidurnakčio dangų nušvietė fejerverkai. Jaunimas su „žasais“ dar linksminosi diskotekoje.

Ignalina šauniai atšventė savo 150-metį. Daugybė iškilmingų, linksmų ir įsimintinų  šventinių akimirkų miesto gyventojams ir visiems svečiams paliko jūrą gražių prisiminimų, pakilių jausmų ir vilčių ateičiai. Kiekvienas galėjo pasididžiuoti savo gražiu miestu, talentingais ir kūrybingais žmonėmis ir tuo, kad visgi mokame švęsti aktyviai, blaiviai ir iš visos širdies.

Šiandien kiekvienam ignaliniečiui norisi pasakyti: „Į savo miestą – Ignaliną – žvelkime išdidžiai.

Ignalinos nebūtų, jeigu nebūtų žmonių, tokių ypatingų. Viskas gyvenime priklauso nuo požiūrio į save, į savo šeimą, gatvę, miestą. Jeigu mes patys mylėsime savo miestą, jį gerbsime ir kiti mylės bei gerbs. Ir atvirkščiai: jeigu menkinsime, vadinsime provincija, miesteliūkščiu, tai ir kiti taip vadins. Mylėkime savo miestą ir jis atsakys mums tuo pačiu“.

Nors Ignalinos gimtadienio šventė jau nuvilnijo, tačiau jubiliejiniai miesto metai nebesitęs iki pat gruodžio pabaigos, tad nespėjusieji dar turi laiko nuveikti gražių darbų, parašyti gražių linkėjimų…

Autorių nuotr.