Buvusio Dūkšto valsčiaus žemėje giliai įmintos mūsų protėvių pėdos, čia 1229–1298 m. viešpatavo galingiausia kunigaikštystė – Nalšia. Rusijos, Lenkijos invazijos, visi karai ir marai… Daug permainų kraštui atnešė 1918–1920 ir 1941–1944 m. įvykiai, pažymėti trėmimais, žudynėmis, persekiojimais, skausmingas pokario laikotarpis. Daug šio krašto lietuvių pokariu užsirašė esą lenkais, tuokėsi su lenkų tautybės žmonėmis, nes bėgo nuo tremties, už paliekamus ūkius gavo išmokas ir kraustėsi į pramoninius Lenkijos rajonus, kuriuose trūko darbo jėgos. Šiose Lietuvos paribio žemėse ženkliai sumažėjo gyventojų.

Dabartiniame rajone esančio Dūkšto istorija labai įdomi ir net, sakyčiau, komplikuota. Dabar mokslo ir visuomenės aktyvistų ruošiamoje monografijoje ruošiamasi miestelio istoriją nagrinėti nuo proistorės iki mūsų dienų, bet šiais metais Dūkštas mini tik 155-ąsias įkūrimo metines… Atrodo, kad tokį (kaip ir Ignalinos mieste, nors apie jo Budrių mikrorajoną galima kalbėti nuo seniausių laikų) bus suformavęs techninis progresas – atsiradęs šalia geležinkelis. Daugelis miestų ieško seniausių istorinių ištakų, o čia atrodo, kad kažkas nenori pasijusti „senstančia mergele“ ir bijo istorijos, o gal mažas miesto metų skaičius padeda pajusti savo reikšmingumą, nes jo istorijoje ilgiau lieka dar gyvų valdžiusiųjų pėdsakas… O juk civilizacija vystėsi ne šimtmečiais, o tūkstantmečiais… Visos minėtinos datos gan neįtikinamai yra siejamos su geležinkelio atsiradimu, nors apie žmonių veiklą šiose teritorijose yra daug istorinės medžiagos. Pvz. Dūkšto dvaras (Senasis Dūkštas) minimas jau viduramžiais. Dūkštas minimas nuo 1737 m. Gyvenvietė ėmė augti XIX a. viduryje, kai 1859–1862 m. buvo tiesiamas geležinkelis Sankt Peterburgas–Varšuva. Iki 1915 m. oficialiai miesteliu nevadintas. 1921 m. 91 proc. gyventojų sudarė lenkai (lietuvių tik 8,18 proc.).

Nuo 1950 iki 1959 m. Dūkštas buvo rajono centras. Tai didino jo svarbą, formavo uždavinius. Gaila, kad neilgai… 1959 m. miestelyje gyveno 1968 gyventojai (65 proc. lietuvių), 1979 m. – 1633 (aktyviai plėtėsi IAE statytojų miestelis), o 2011 m. jau tik 888 gyventojai… Kažkodėl niekas neplanuoja, kad jis galėtų tapti „Mokslo slėnių“ bandymų poligonu, nes ilgus metus mieste ir aplink jį veikė eksperimentinis ir sodininkystės ūkis, bandymų stotis… Gal tai būtų galimybė pakeisti miestelio likimo vagą, sparčiai tekančią nykimo link?

Dūkšte gyveno daug totorių, didelę įtaką jo istorijai turėjo ir gausi sentikių bendruomenė. Šiame Lietuvos pakraštyje jie apsigyveno po trėmimų iš Rusijos. Į Dūkštą didžioji dalis sentikių atsikraustė iš Daugėliškio apylinkių. Jau 1919 m. pomorai įkūrė bendruomenę. 1930 m., vadovaujant M. Blinovui, pradėti statyti maldos namai, bendruomenėje buvo apie 800 narių, 1939 m. – 1250. 1933 m. vienos religinės šventės metu buvo atidarytas religinio švietimo būrelis ir biblioteka. Jos vadovas vėliau buvo deportuotas. Pokariu bendruomenė buvo išblaškyta, meldėsi namuose, o 1989 m. įregistruota iš naujo. 1990 m. jiems buvo atiduota pravoslavų cerkvė, kurioje tarybmečiu veikė „Dovanos“ cechas. Nuo 1995 m. bendruomenei vadovavo V. Bogomolnikovas, nuo 2000 m. – J. Rybakova.

Tikėtina, kad pirmoji Dūkšto biblioteka įsikūrė sentikių bibliotekos pagrindu. Oficialūs dokumentai teigia, kad biblioteka Dūkšte pradėjo veikti 1940 m. (vidurinė mokykla – 1952 m.). Dūkštietis Jonas Dičiūnas pasakojo, kad pirmoji biblioteka buvo sename pastate kartu su knygynu ten, kur dabar bendruomenės namai (buvęs buitinių paslaugų kombinatas), ten, kur biblioteka „sugrįžo“ 2012 m. Ratas apsisuko ir ji dabar ten, kur ir prasidėjo… Į biblioteką – raudonąjį kampelį – buvo patenkama perėjus knygyno patalpas. Vėliau knygynas buvo iškeltas, o klubas-skaitykla glaudėsi vienose patalpose. Dėl kino mechaniko kaltės šios patalpos sudegė, o įstaiga jaunų darbuotojų L. Malatkovos ir I. Jakuševos pastangomis buvo perkelta į valstybinio banko patalpas. Dūkštui tapus rajono centru, biblioteka tapo rajonine. Tuo metu joje dirbo 4 darbuotojai, metodiškai ji vadovavo dar 13 bibliotekų. Net septyniolika metų bibliotekoje dirbo I. Jakuševa, 1956–1960 m. – I. Laužinienė.1960 m. panaikinus Dūkšto rajoną, biblioteka perėmė partinės bibliotekos knygų fondą. Tuomet jai vadovavo Lichodijevskaja, nuo 1962 m. – Laima Šeštokaitė. 1962 m. Dūkšte panaikinta ir vaikų biblioteka. Bibliotekos darbas buvo vangus. Situacija pagerėjo 1966 m., kai jai pradėjo vadovauti Gaidelytė. 1969 m. Polinai Nestrovai pasisekė bibliotekos darbą pakylėti į kokybiškai naują lygį. Straipsnio autorei teko vadovauti šiai bibliotekai nuo 1985 m., o žmonės ir tuomet gyrė šią vadovę, kaip itin atsakingai komplektavusią knygų fondą, aktyviai bendravusią su gyventojais. Bibliotekoje P. Nesterova dirbo 29 metus. Po bibliotekų centralizacijos (1977–1978) jai vadovavo N. Sorokina, nuo 1979 m. iki 1982 m., derindama darbą ir neakivaizdines bibliotekininkystės studijas, filiale vedėjavo dabartinė politikė Dalia Štraupaitė, vėliau A. Jeleniauskienė (Juodagalvytė), dabar dirbanti Vilniaus A. Mickevičiaus bibliotekoje, D. Sargūnienė (Každailytė), dabar vadovaujanti Visagino bibliotekai. Bibliotekoje dirbo E. Paulauskienė (Stankevičiūtė), G. Kardamovičienė, O. Poliščiuk, buvo didelė darbuotojų kaita.

Tuomet itin sparčiai statėsi Sniečkus (Visaginas), žmonės ieškojo darbų ten, nes buvo geresni atlyginimai, geresnis aprūpinimas prekėmis ir pan. Miestelis sparčiai „tuštėjo“. Bibliotekininkių sprendimams įtakos turėjo ir tai, kad pastatas, kuriame veikė biblioteka, buvo labai nugyventas. 1985-ųjų biblioteką drąsiai buvo galima vadinti pirkia-skaitykla. 1985 m. vadovavimą filialui man patikėjo Ignalinos CB direktorė Leonora Pakalnienė. Po darbo miesto bibliotekose buvau nustebinta: smunkančios grindys ardė krosnis, palėpėse sukrautos knygos kasdien grasino pralaužti lubas, vaikų skyriuje visas užtvaras jau buvo išgraužęs vanduo, paltų nenusivilkdavome, o norėdamos išsivirti arbatos, daužydavome ledą kibire, „gaivindavomės“ smalkėmis. Rūpestinga valytoja J. Stankevič visaip puošė bibliotekos aplinką, kad būtų šilčiau šlapias malkas džiovindavo šalia krosnių pačioje bibliotekoje… Buvo nesaugu ir dirbantiems, ir skaitytojams. Viską atpirkdavo bendravimas su Dūkšto jaunimu: laisvalaikį leidome klube „Kibirkštėlė“, piešėme, statėme spektaklius, skaitėme eiles, rinkome kraštotyrą, organizavome „Žaliąją mokyklėlę“, nes mokykloje buvo sustiprintas biologijos mokymas, talkinome tvarkant dvaro parką, organizavome Jonines prie Samanio ežero, su programėlėmis dalyvaudavome aristokratiškosios rajono Sąjūdžio vadovės, Dūkšto gydytojos Marijos Kalvaitienės organizuojamuose bendruomenės renginiuose. Buvusias klubo nares dabar gali sutikti ir mokyklos direktorės kabinete, ir vaikų darželio administracijoje, ir poliklinikoje, ir… Didžiausias šios bibliotekos privalumas buvo nepaprastai turtingas knygų fondas. Tuomet žurnalistikos mokslus studijavusi dūkštietė Roma Ksenzovienė, parvykusi namo džiaugdavosi joje rasdama visas reikalingas knygas. Sunkiausia būdavo tvarkyti knygų fondus, nes visuomet „įsivarydavau“ ligą: tą reikia perskaityti, šiai knygai – pirmumas, o šitą jau dabar pradėsiu… O juk para – tik 24 val. Su kelių metų pertrauka bibliotekoje dirbau iki 1992 m.

1987–1989 m. bibliotekai vadovavo O. Stepšienė, dirbo L.Čivilienė (abi karjerą tęsė Visagine). Antruoju darbo etapu stengiausi koncentruotis ties geresnių patalpų išrūpinimu bibliotekai. Derėjausi su kultūros reikalus tuomet savivaldybėje tvarkiusiu A. Giržadu, sutarėme, kad biblioteka išsikels į naujas knygyno patalpas. Rajono vadovams staigiai priėmus nutarimą seniūnijos vadovei leisti privatizuoti tas patalpas, 1992 m. balandžio 18 d. parašiau straipsnį „Kam reikalingas nemąstantis žmogus“. Po šio straipsnio ledai pajudėjo, bet mano likimas buvo nulemtas. Be didelių svarstymų sutikome su bandymų stoties vadovės Tylienės pasiūlymu persikelti į jų salę. Trejiems metams, už gana didelį nuomos mokestį. Kraustytis pradėjome gegužės 14 d., bet dalyvavau tik pirmajame jo etape – sustatant lentynas, atrenkant knygas, formuojant fondą. Įkurtuves naujoje vietoje jau organizavo nuo 1990 m. kartu dirbusi Elvyra Mačiulienė (Martinkėnaitė).

Ši jauna, be galo darbšti moteris bibliotekai vadovauja iki šiolei. Jai teko išgyventi metus darbo nešildomoje didžiulėje bandymų stoties salėje. Kažkas tiesiog užmiršo skirti lėšų šildymui… Pasikeitė seniūnijos valdžia. Situaciją sutvarkė šiltą, motinišką sprendimą priėmusi tuometinė nuostabioji Dūkšto seniūnė Valė Šukelienė. 1995 m. ji jauną vedėją su visomis knygomis pakvietė dirbti į seniūnijos posėdžių salę. Pasiūlytos normalios darbo sąlygos viliojo ir per dvi savaites 17 000 knygų buvo surišta, pervežta ir sustatyta naujose patalpose. Koks tai titaniškas darbas, gali suprasti tik tas, kuris nors kartą ką nors panašaus darė… Nudirbusi didžiuosius darbus, jaunoji vedėja išėjo auginti vaikelio. Nuo 1988 iki 1989 m. ją pavadavo A. Cibulskienė. 2003 m. atsirado pirmieji kompiuteriai.

Seniūnijai vadovauti pradėjo charizmatiškasis Vytautas Kazėnas: šviesus ir rūpestingas žmogus, kuriam teko vykdyti ne vieną aplinkos „gaivinimo“ projektą. 2012 m. biblioteka vėl pasitiko „taboro“ nuotaikomis. Vėl kraustymasis į kitas patalpas. Šįkart – į renovuotus bendruomenės namus (kur buvo pirmoji biblioteka). Patalpos puikios, galima veiklų įvairovė. E. Mačiulienei pradėjo talkinti N. Mažeikienė. Vyksta įvairiausi renginiai, susitikimai bibliotekoje ir atvirose erdvėse. Spaudoje daug gerų reportažų ir atsiliepimų. Pastebiu, kad Elvyrai jau pirmomis jos darbo bibliotekoje dienomis tekusi atsakinga pareiga – darbas su neįgaliaisiais, siekiant juos integruoti – liko artimas ir šiomis dienomis. Bibliotekininkės organizuoja knygų panešėjimą į globos namus, ligoniams, neapleidžia kilnojamųjų bibliotekėlių darbo Dūkšteliuose ir Kaniūkuose. Tik kirba klausimas – ar taip sparčiai mažėjančiai Dūkšto bendruomenei bus reikalinga tiek daug patalpų, kurias reikia šildyti? Ar nebus apsigalvota ir bibliotekai pasiūlyta kas nors kita? Ar E. Mačiulienei neteks sunki dalia savo darbą prisiminti, kaip nuolatinį kraustymosi stresą?.. Nuo 2015 m. bibliotekoje – 1,5 etato, biblioteka dirba šešias dienas per savaitę, iš 820 gyventojų – 256 skaitytojai, jie bibliotekoje apsilanko apie 7000 kartų, t. y. kiekvienas maždaug po 27 kartus. Internetu naudojosi apie 3500 lankytojų, vyko 25 renginiai, paruošta daugybė parodų.

Didinga Senojo Dūkšto praeitis, Dūkšto pakilimai ir nuopuoliai sukuria daug darbo kraštotyrininkams. Pokyčiai labai spartūs ir ne visuomet į gerąją pusę, šviesios asmenybės nėra amžinos… Akivaizdus miestelio „traukimasis“ iš geografinės erdvės… Tai taip pat bibliotekininkų rūpestis. Svarbiausia – būti ištikimu faktams. Su skaitytoja A. Ščiurova paruošė nuotraukų aplanką „Praeito laiko ženklai Dūkšte“, skaitytoja G. Misiūnienė parašė darbą apie Dūkšte veikusią ligoninę, V. Paukštė – apie veikusią bandymų stotį. Atlikti kasdienos darbus, tapti metraštininku to, ko gal ryt jau nebus, pastebėti tuos, kuriems biblioterapija – būdas gyvendinti kokybiškai kitaip… Ir kas pasakė, kad bibliotekininko darbas nesudėtingas? Gal tas, kas jį „atbūna“? Juk iš tikro bibliotekininkas gali tapti net pavojingu: jo galioje pastebėti, ko žmogui trūksta, pasiūlyti vertybes kuriančią knygą, formuoti visuomenės vertybines nuostatas ir keisti, puošti arba naikinti pasaulį…