Skip to content

Tarsi atriedėjęs iš XIX amžiaus

Jonas BALTAKIS

Neseniai nugriaudėjusių jubiliejinių Ignalinos renginių metu žygiuojant šventinei eisenai į miesto estradą, daugelis su šypsena ir susidomėjusiais žvilgsniais lydėjo Ignalinos šilumos tinklų komandos priekyje riedėjusią motorizuotą „bričką“. Važis skirtas arkliui traukti, bet burgzdamas riedėjo be jo. Kas domisi automobilizmo istorija, pasakys, kad beveik lygiai taip atrodė pirmieji automobiliai su vidaus degimo varikliais, sukonstruoti dar XIX a. pabaigoje. Šią „bričką“ sukonstravo Šilumos tinklų Dūkšto katilinės meistras Stasys Reikauskas.

Jis – buvęs tremtinys, gimė Sibire. Grįžęs į Lietuvą studijavo tuometėje Lietuvos žemės ūkio akademijoje, norėjo įsigyti inžinieriaus mechaniko specialybę, tačiau iš ketvirtojo kurso buvo pašalintas, nes niekaip neišlaikė… mokslinio komunizmo egzamino. Sako, jo įsitikinimai koją pakišo, o ir dėstytojas „kirvis“ pasitaikė (M. Burokevičiaus sukirpimo), susiginčijo su juo dėl to pseudomokslo ir neišlaikė egzamino. Bet inžinierinė prigimtis ir įgūdžiai liko.

„Mūsų Ignalinoje“ radau skelbimą, kad Vidiškių sen. kaime parduodama „bričkelė“. Nusipirkau, atsivežiau, pakeičiau kai kurias papuvusias medines važio detales. Pamatė ją seniūnas Vytautas Kazėnas ir sako: „o, koks gražus daiktas. Arklys gerai, bet kad „bričkai“ variklį kaip nors pritaikius!..“ Variklį tai variklį, sakau, ir ėmiau galvoti, kaip čia tą mintį materializavus. Sukonstravau per pusmetį“, – pasakoja meistras.

Pritaikytas vieno cilindro, dviejų arklio galių   karinės technikos variklis,  naudotas generatoriui sukti, kuris gamino elektrą, kai ji užgesdavo. Variklį ir reduktorių jungia diržai, yra sankabos mechanizmas. Greičių dėžės nėra. Kai variklio apsisukimai minimalūs, „brička“ nevažiuoja, didinant apsukas, dirželiai įsitempia ir mechanizmas pajuda. Efektas panašus į automobilį su automatine greičių dėže. „Bričkelės“ greitis apie 20 km/h, yra šviesos, stabdžiai, galiniai „stopai“, ratai apkaustyti guminėmis juostomis, kad asfaltu nedardėtų. Yra senovinis klaksonas pypsėjimui ir net mašinos pavadinimas – RS-1, susidedantis iš meistro inicialų. Vienas nepatogumas –  šia transporto priemone neišvažiuosi ir nepamandravosi gatvėse, nes ji neregistruota, o ir neužregistruosi, nes „brička“  netelpa į jokius „Regitros“ reglamentus.

„Rengdamasis eisenai Ignalinoje, bandžiau Dūkšte daugiau pavažinėti, bet kai tik policininkai pamatė – sustabdė. Paaiškinus važinėjimo priežastį, paleido“, – sako S. Reikauskas.

Važiuojančią transporto priemonę ponas Stasys sukonstravo pirmąkart, tačiau kitokių jo konstrukcijų pilnas katilinės kiemas ir namai. Katilinės pasienyje stovi patranka, beje, šaudanti (ne sviediniais, žinoma), toliau akis kliūna už ant pakylos užkelto, senuose kariniuose filmuose dažnai matyto „Maksimo“ kulkosvaidžio (tai beveik tikslus jo muliažas), niekaip nepraeisi ir pro Stasio instaliaciją iš arklinio vežimo rato ir pakinktų lanko, ant kurių užrašyta: „Seimūnai, pagalvokit! Ne tokios Lietuvos tikėjomės“.

„Esu pasidaręs ir kitų, labiau praktiškų dalykų: visus žemės dirbimo ir kitokius padargus prie traktoriuko, pneumatinį kirvį, kuris perskelia bet kokio storio, iki 50 cm ilgio kaladę“, – teigia auksarankis meistras Stasys.

Įdomi ir jo šeimos tremties istorija, tačiau tai jau kito rašinio tema.

Autoriaus nuotr.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Reklama ir skelbimai svetainėje