Ignalinos rajone yra 81 archeologinė vietovė, įtraukta į Nekilnojamų kultūros vertybių registrą. Tai santykinai nemažas skaičius, palyginimui Marijampolės r. – 13, Tauragės r. – 26 archeologinės vietovės. Kasmet archeologai dėl savo mokslinių interesų ar dėl naujų objektų statybos, ar rekonstrukcijos kasinėja įvairiose Lietuvos vietovėse.Remiantis Kultūros paveldo departamento duomenimis 2015 m. buvo išduotas 451 leidimas atlikti archeologinius tyrimus. Iš jų tik du, liečiantys ir Ignalinos rajoną. Tai buvo archeologinių žvalgymų projektai, kurių tikslas – ieškoti naujų archeologinių vietovių Ignalinos rajono dalyje. Jie apėmė ir gretimus rajonus. Informacija apie 2015 m. archeologinių tyrinėjimų rezultatus bus viešai prieinama, kai archeologai parengs tyrimų ataskaitas ir išspausdins straipsnį leidinyje ,,Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje“. Na, o šiame straipsnyje apžvelgsime, kas apskritai yra laikoma archeologiniu paveldu, kokios ypatingos vietovės yra Ignalinos rajone, kas ir kodėl sulaukia didesnio archeologų dėmesio pastaraisiais metais.
Archeologinis paveldas. Kas tai?
Paprastai tariant, tai – apie žmonių praeitį liudijantys daiktai bei vietovės. Na, o šiek tiek sudėtingiau, bet išsamiau, archeologinis paveldas tai – archeologinės liekanos ir objektai bei kiti iš praeities epochų mus pasiekę žmonijos pėdsakai, kurių išsaugojimas ir tyrimas padeda geriau suvokti žmonijos istoriją ir jos ryšį su natūralia aplinka. O jų atžvilgiu pagrindiniai informacijos šaltiniai yra kasinėjimai bei kiti žmonijos ir aplinkos tyrimo metodai. Archeologijos paveldas apima tiek žemės paviršiuje, tiek po vandeniu esančias struktūras, konstrukcijas, pastatų grupes, įsisavintas aplinkas, kilnojamuosius objektus, kitų rūšių paminklus bei jų aplinką (Europos archeologinio paveldo apsaugos konvencija, 1992 m., pasirašyta Valetoje). Toks archeologinio paveldo apibrėžimas pripažįstamas ir Lietuvoje, nes minėtąją Valetos konvenciją 1999 m. ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas.
Archeologinį paveldą sudaro daugybė elementų, tai – piliakalniai, gyvenvietės, šventvietės, gamybos vietos, laidojimo vietos, mūšių vietos, įvairūs statiniai, akmenys su duobutėmis, įvairūs daiktai pagaminti žmogaus arba natūralūs objektai turintys neabejotinų požymių, jog buvo žmogaus naudoti. Kad objektas būtų laikomas archeologiniu, jis turi būti gana senas. Pagal šiuo metu galiojantį Paveldo tvarkybos reglamentą (PTR 2.13.01:2011 ,,Archeologinio paveldo tvarkyba“) archeologiniais kultūriniais sluoksniais laikomi tie, kurie susidarė iki 1800 m. Verta atsiminti, kad ne visi iš žemės iškasti daiktai yra automatiškai archeologinė vertybė. Pavyzdžiui, iškastas II Pasaulinio karo laikų šalmas – nebus archeologinis radinys, nors ir būtų rastas naudojantis archeologiniu metodu.
Archeologinio paveldo apsauga
Teisinę apsaugą archeologiniai objektai, jų kompleksai ar vietovės įgyja, kai yra įtraukiami į Kultūros vertybių registrą bei nustatomas jų statusas. Pradedant nuo žemiausio lygmens, kai kuriems archeologinio paveldo objektams gali būti taikoma pirminė teisinė apsauga – kai objektas įtraukas į Kultūros vertybių registrą (vadinamas registrinis), tokių Ignalinos rajone yra 18. Kultūros ministro įsakymu objektas ar vieta gali būti paskelbti valstybės saugomais (Ignalinos r. yra 54). Daugiausia tai – pilkapynai, būdingiausi Ignalinos rajono archeologinio paveldo objektai. Na, o nacionalinės svarbos archeologinio paveldo objektai, patvirtinus tą faktą vyriausybei, skelbiami paminklais (Ignalinos r. – 8). Kultūros vertybių registrą galima surasti ir tyrinėti internete – kvr.kpd.lt – interaktyvus žemėlapis su informacija apie kilnojamo ir nekilnojamo kultūros paveldo objektus Lietuvoje.
Ignalinos rajono archeologinis paveldas ir jo tyrinėjimai
Pradžiai, šiek tiek skaičių: remiantis nekilnojamo kultūros paveldo registro duomenimis Ignalinos rajone yra 81 archeologinio paveldo objektas. Didžiausią skaičių sudaro pilkapynai, jų yra, jų yra net 43. Rajono teritorijoje yra vienas – Rokėnų kapinynas. Iki šios dienos suskaičiuoti 25 piliakalniai arba piliakalnių kompleksai kartu su papėdės gyvenvietėmis, 12 senovės – akmens amžiaus gyvenviečių.
Iš 43 Ignalinos rajono pilkapynų archeologiškai tyrinėta 14: Ažušilės, Balteniškės, Didžiasalio, Gedžiūnėlių, Kuprių, Laukstenių, Leoniškės, Palūšės, Pavajuonio, Poviliškės, Sidariškių, Vaišniūnų ir Vyžių. Vieni tyrinėti detaliau, kitų tik fragmentai. Pilkapius maždaug nuo III–IV iki XII a. pylė žmonės, laidoję, dažniausiai, sudegintus mirusiuosius. Pilkapynai labai kenčia (ir kentėjo) dėl žmogaus ūkinės veiklos – arimo, miškų sodinimo ir pan. Be to, nemažai jų yra labai stipriai apnaikinti, net tik minėtųjų ūkinių veiklų, bet ir kultūros paveldo niokotojų. Anksčiausiai archeologų tyrinėti pilkapynai Ignalinos rajone yra Leoniškės (Padūdžio) ir Sidariškių (Krivasalio) pilkapynai, kasinėti 1958 m. Ignalinos rajone yra didžiausias plotu pilkapynas Lietuvoje, tai – 40 ha plotą užimantis Gedžiūnėlių (Garšvinės) pilkapynas, kuriame suskaičiuota net 560 pilkapių. Dalis šio VI–XII a. datuojamo pilkapyno yra suardyta, išrausta vandalų. 1994 m. ir 1996 m. tyrinėtame Pavajuonio (Rėkučių) pilkapyne archeologai surado 74 IV–V a. 1996 m. ištirtame pilkapyje rastas III a. viduriu datuojamas nedegintas moters kapas, kuris laikomas bene ankstyviausiu Rytų Lietuvos pilkapių teritorijoje.
Piliakalniai yra ko gero aiškiausiai atpažįstami archeologiniai objektai. Iš 25 Ignalinos rajone esančių piliakalnių archeologiškai tyrinėti šeši: Ažušilės, Dūkštelių, Ginučių, Mažulonių, Papravalės ir Sokiškių piliakalnis. Įskaitant ir tai, kad kartais kasinėjamos tik papėdės gyvenvietės, o ne patys piliakalniai. Piliakalnių tyrinėjimai vykdyti dar XX a. pradžioje, pastaraisiais metais vykdomi tik jeigu siekiama sutvirtinti piliakalnio šlaitus ar pritaikyti lankymui, įrengti laiptus, informacinius stendus ir pan., nors pasitaiko ir išimčių. Vienas išsamiausiai tyrinėtų piliakalnių Ignalinos rajone yra Mažulonių piliakalnis ir jo papėdės gyvenvietė. 1907–1908 m. tyrinėjo V. Kaširskis, 1989 m. – archeologas G.Zabiela, 2005 m. papėdės gyvenvietę, dėl šalia einančio kelio rekonstrukcijos kasinėjo V. Kliaugaitė. Tyrimų metu rasta daugiau kaip 10 000 keramikos šukių, 158 individualūs radiniai: papuošalai, metalurgijos atliekos, molio tinkas. Paskutinieji piliakalnio tyrinėjimai vyko 2011 m., kai archeologė D. Baltramiejūnaitė kasinėjo piliakalnio aikštelę. Po tyrimų ji nustatė, kad pagrindinis piliakalnio naudojimo laikotarpis turėjo būti XI–XII/XIII a. Rado daug radinių, daugiausia, be abejo – keramikos šukių lygiu paviršiumi, bet pasitaikė ir arbaleto strėlės antgalis, stiklo karolis, dengtas sidabro plokštele, žvangučiai, svarstyklių fragmentai, XI–XII a. datuojamas kryželis su Kristaus atvaoizdu. Įdomus faktas yra tas, kad Mažulonyse buvo rastas unikalus, Lietuvoje, dar anksčiau niekad nerastas, amforos fragmentas. Iš mažo fragmento daug pasakyti sunku, bet pagal analogijas su kitais kraštais tyrėja mano, kad amfora galėjo patekti į Mažulonis tarpininkaujant Rusios miestų ar kitų kaimynų pirkliams. Panašios raudono molio amforos sutinkamos Rusios miestuose ir kildinamos iš Juodosios jūros regionų.
Dabartinėmis žiniomis, dauguma Lietuvos piliakalnių yra datuojami I tūkstantmečiu – II tūkstantmečio pradžia. Bet Ignalinos rajone yra ir laikmečio pr. Kr. galbūt naudotų piliakalnių. Netgi netyrinėti piliakalniai yra informatyvūs, jeigu moki juos ‚,perskaityti“. Piliakalnio datavimui pasitarnauja jo forma, nes pagal tam tikrus įrengimus (pvz. pylimų ar šlaitų statumą) galima spręsti apie jo gyvavimo laikotarpį. Be to, netgi nekasinėjus piliakalnių ir šalia jų esančių papėdės gyvenviečių amžių galima nustatyti pagal žemės paviršiuje surastus archeologinius radinius, dažniausiai, pagal ant jo ar šalia jo randamų keramikos šukių gamybos technologiją. Didžiausia tikimybė jų rasti yra kurmiarausiuose. Taip, būtent kurmiarausiuose! Todėl vaikštinėdami piliakalnio prieigose ir atidžiau pasikapstę po juos, tikėtina, galite rasti keramikos šukių, o galbūt ir kai ką ypatingesnio. Yra žinoma, kad tam tikrą būdą gaminti indus naudojo tam tikru laiku. Paprastai tariant, jeigu indo sienelės yra brūkšniuotos (vadinama, Brūkšniuotoji keramika), jis bus iš senesnių laikų nei tas, kurio sienelės grublėtos (vadinamoji, Grublėtoji keramika). Verta nepamiršti, kad ne ant kiekvieno Lietuvos piliakalnio kadaise stovėjusi pilis. Ignalinos rajone, remiantis archeologiniais ir istoriniais šaltiniais, medinės pilys galėjusios stovėti ant Ginučių piliakalnio ir ant jau minėtojo Mažulonių piliakalnio. Įdomu pastebėti tai, kad ir šiais laikais pasitaiko rasti archeologams nežinotų piliakalnių, pavyzdžiui Vėderinių piliakalnis buvo rastas, palyginus neseniai – tik 2006 m.
Senovės gyvenvietėmis įprastai vadinamos archeologinio paveldo vietovės, kuriose praeityje buvo gyvenama, tačiau neišlikę žemės paviršiuje matomų požymių. Jas taip pat galima vadinti neįtvirtintomis gyvenvietėmis. Ignalinos rajone yra net 12 tokių akmens bronzos amžiaus gyvenviečių. 2003 m. buvo rastos Mieliatilčio senovės gyvenvietės. Archeologas Džiugas Brazaitis žvalgymų metu, prieš tiesiant dujotiekį Pabradė–Visaginas, rado Brūkšniuotosios keramikos, titnago dirbinių, datuojamų maždaug VIII tūkst. Pr. Kr.
Tik prie nedidelės dalies archeologinio paveldo yra prisilietę archeologai. Tačiau jų tikslas nėra iškasinėti kiekvieną archeologinę vietovę. Pirmiausia, reikia tyrinėti ten, kur archeologiniam paveldui gresia būti sunaikintam. Šiuolaikiniai archeologiniai kasinėjimai reikalauja nemenko finansavimo, nes pasitelkia brangi technika, atliekami laboratoriniai tyrimai. Todėl šiai dienai mes turėtume saugoti archeologinį paveldą, nuo niokojimo, kad ateities kartos, ateities mokslininkai turėdami, ko gero, daug pažangesnes technologijas galėtų pažvelgti į praeitį, taip kaip mūsų dienų mokslas dar nepajėgus.
D. Baltramiejūnaitės nuotr.
Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!