Jei ne nesėkmingas perversmas Turkijoje, ko gero, dar ir šiandien svarbiausia visos žiniasklaidos tema tebebūtų teroro aktas Prancūzijoje. Tik vargu ar ir šį kartą būtų atsakyta į klausimą: kodėl? Kodėl būtent dabar didžiausia grėsme civilizuotam pasauliui tapo terorizmas?
Ir kodėl Europoje daugiausia išpuolių atsitinka Prancūzijoje? Per pusantrų metų šioje šalyje žuvo apie 230 žmonių. Ataka prasidėjo pernai sausį, kai satyrinio leidinio „Charlle Hedbo“, išspausdinusio karikatūras, išsityčiojusias iš švento musulmonams pranašo Mahometo, redakcijoje buvo nužudyta 12 žmonių. Antras didelis išpuolis – pernai lapkritį, kai koncertų salėje ir kavinėse buvo iššaudyta 130 žmonių. Ir štai dabar – Prancūzijos kurorte Nicoje per švenčiančią minią du kilometrus važiavęs sunkvežimis sutraiškė 84 žmones.
Prancūzai tą dieną šventė Didžiąją Prancūzijos revoliuciją ir, kaip svarbiausią jos simbolį, kalėjimu paverstos Bastilijos tvirtovės paėmimą. Tada, 1789 metų liepos 14 d., buvo išlaisvinti visi septyni Bastilijos kaliniai. Tų pačių metų rudenį tvirtovė buvo nugriauta, o jos akmenys panaudoti Santarvės tilto statybai.
Laisvė, lygybė, brolybė – žinomas Prancūzijos revoliucijos šūkis, jau seniai visomis progomis kaišiojamas kur reikia ir kur nereikia. Laisvės įkūnijimo simboliu, moko mokyklose, tapo Bastilijos paėmimas.
Kažin, ar kuris žmogus, baigęs mokyklą, žino, kad svarbiausias Bastilijos kalinys, išlaisvintas tą dieną, buvo markizas de Sadas. Jis buvo pasodintas ne už politiką – o juk mums buvo aiškinama, kad Bastilijoje kentėjo kovotojai už laisvę. Markizas de Sadas sėdėjo už amoralų elgesį ir lytinius nusikaltimus, tarp jų už santykius su artimais giminėmis ir galvijais. Iš viso kalėjimuose ir psichiatrinėse ligoninėse jis praleido 32 metus.
Iš Bastilijos išlaisvintas markizas de Sadas pasakė miniai revoliucinę kalbą, kurioje šlovino seksualinę laisvę. (Kuriame vadovėlyje, pasakojančiame apie Paryžiaus komunos revoliucinius idealus, tai yra paminėta?)
Nuo tada markizo de Sado garbinta laisva meilė tapo vienu iš prancūzams ypač brangiu laisvės simboliu.
Laisvės idėjoms ir visų pirma laisvai meilei priešinosi ir tebesipriešina religija, nesvarbu, kokia ji bebūtų: katalikiška, protestantiška ar stačiatikiška, ar, galų gale, islamiška. Bažnyčia, jeigu šį žodį vartosime religiniu požiūriu plačiausia prasme, visur priešinosi revoliucinėms laisvės idėjoms. Ne veltui kai kur ji buvo tiesiog naikinama.
Iš tikrųjų, kaip turėjo reaguoti stačiatikių Bažnyčia, kai Spalio revoliucija irgi pabandė išlaisvinti šeimą, o laisvos meilės šauklė Aleksandra Kolontaj ėmė rengti nudistų paradus Raudonojoje aikštėje? Tik pasmerkdama tokį elgesį. Kaip į Bažnyčios išsakytus priekaištus reagavo bolševikai, visiems žinoma. Išimčių jie nepadarė jokiai religijai.
Bažnyčia iki šiol mėgina priešintis bandymams sugriauti svarbiausius moralinius principus, trukdančius visuotinei laisvei. Jeigu į jos žodžius valdžia bent šiek tiek įsiklauso, sakysim, spręsdama, ką reikia vadinti šeima – ji kaltinama nuolaidžiavimu klerikalams ir kitiems reakcionieriams.
Prancūzijoje ir kai kuriose kitose ES šalyse laisvė – tai visų pirma seksualinė laisvė, kuri neturi būti varžoma jokiais pančiais, pirmiausia, žinoma, šeimos ryšiais. Beje, paradoksas: tie, kurie pasisako už tokią laisvę, visur kitur žmogaus gyvenimą bando įsprausti į įvairiausiais įstatymais, nurodymais, reglamentais apribotus rėmus. Europos Sąjungoje tuo ypač pasižymi liberalumą žodžiais išpažįstantys liberastai.
Nuomonė, kad šie teroro aktai susiję su islamo nepasitenkinimu visų pirma iš Prancūzijos plintančiomis „laisvės“ idėjomis, verta dėmesio. Čia galime prisiminti ir garbinamąją laisvę tyčiotis iš kitų religijų, ir visų pirma nusikaltėliams taikomas žmogaus laisves. Beje, į sunkvežimį vairuojantį, kaip vėliau paaiškėjo, tunisiečių kilmės Nicos gyventoją policininkai šaudė tol, kol nebeabejojo, kad jis negyvas. Kažkodėl nepanoro paimti gyvą ir teisti, kaip demokratinėje valstybėje. Vargu ar jie prisiminė 77 žmones Norvegijoje nužudžiusį Andersą Breiviką, kuris dabar reikalauja iš valstybės gero gyvenimo kalėjime. Bet vis dėlto…
Beje, nutolstant nuo terorizmo: markizas de Sadas gyvenimą baigė psichiatrinėje ligoninėje. Ten ir visų kitų šiuolaikinių iškrypėlių vieta.
Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!