Prieš kokius 5-erius metus šitas žodis man nereiškė absoliučiai nieko. Aš gal net nesuvokiau jo prasmės ir reikšmės. Žinojau, kad toks žodis yra, bet man jis ir buvo tik žodis, tam tikra paradigma, sudėliota iš raidžių. Sąmoningas žmogus nuolat jaučiasi dėkingas. Už ką? Už viską! Pirmiausia, kad gimė šitame laike ir šitoje erdvėje. Šitoje šalyje, šitame mieste ar miestelyje, šitų konkrečių žmonių: vyro ir moters, šeimoje. Už gyvybę, kurią suteikė tėvai. Už tą aplinką, kuri supo jį, kol augo. Ir žmones, kuriuos sutiko. Dėkingas už tai, kad turi būtent tokius fizinius duomenis, išvaizdą, sveikatą, stiprybes, gebėjimus ir talentus.
Už viską, kas vyksta jo gyvenime. Už sėkmes, o labiausiai už nesėkmes. Nes tik sąmoningas žmogus aiškiai suvokia, kad nesėkmė tai nėra nesėkmė, tai yra užduotis, kurią jam gyvenimas pateikė, ir į kurią atsakymo jis dar nerado. Teisingo atsakymo nerado. Teisingo tai situacijai, tai akimirkai. Nes kitą akimirką tas sprendimas jau gali netikti. Bet juk esmė yra tame, kad tinkamai, gyvenimiškai teisingai (mano galva, gyvenimiška tiesa yra skirtinga nuo moralinės tiesos) gali pasielgti tik tą vienintelę, nuostabią, niekad negrįžtančią akimirką.
Gyvenimas yra nuostabus, vienintelis, nepakartojamas. Tikras, gyvas, besikeičiantis. Daug geresnis ir įdomesnis nei amerikietiški kalneliai, spalvingesnis nei pati spalvingiausia vaivorykštė ir baltesnis ir juodesnis nei puikiojo zebro dryžiai. Nes gyvenimas duoda pamokų nemokamai. Ir tai tikrai nuostabu: vienintelis mokytojas, kuris moko nemokamai, bet labai kokybiškai. Tokių pamokų net už didžiausius pasaulio pinigus negausi niekur. Nemokamai – irgi.
Ir būtent už tas pačias skaudžiausias gyvenimo pamokas aš jaučiuosi labiausiai dėkinga. Nes jos labiausiai išaugino mane, suteikė daugiau sąmoningumo, tikro suvokimo apie pasaulį ir šito pasaulio žmones. Būtent per skausmą ir vyksta augimas, tobulėjimas, sielos kaip deimanto šlifavimas.
Žinoma, išmokta, suvokta, priimta gyvenimo pamoka yra geroji pusė. Blogoji pusė yra tada, kai žmogus neįstengia, nenori suvokti, ką jam nori pasakyti gyvenimas, ir jis galiausiai save sugniuždo, nužudo savo sielą, apleidžia ligomis savo kūną. Gyvena praeityje, tarsi užstringa praeities įvykiuose ir tikrai tuomet lieka tik vaikščiojanti daržovė. Tokių žmonių savo aplinkoje greičiausiai pažįstate ir aš asmeniškai labai juos užjaučiu. Jie patys atima iš savęs galimybę pakilti į tokį aukštį, į kokį nori. Gyventi tokį gyvenimą, kokio jie nori. Jie atsisako iš tos nesėkmės pasiimti pamoką, atima iš savęs galimybę paaugti. Jie nemato gerosios nesėkmės pusės. Nes bet koks reiškinys turi dvi puses ir tik nuo žmogaus priklauso, kurią pusę jis labiau akcentuoja, kur jis kreipia ir užfiksuoja savo žvilgsnį. Juk turbūt svarbiausia gyvenime yra požiūris. Realybė gali būti skaudi, sunki, bet… Svarbu pamatyti joje teigiamą dalyką, kitą jo pusę. Kurioje greičiausiai ir yra nauja galimybė startui. Juk kol gyvas, tol gali daug dalykų pakeisti ir sukurti tokią realybę, kokios nori. Juk tik nuo jūsų priklauso, ar nesėkmė virs Jūsų pakilimo ar nusileidimo taku.
Aš manau, kad man tekusias gyvenimo pamokas išmokau sėkmingai. Ir viliuosi, kad tas pamokas, kurios man dar teks, irgi įveiksiu sau naudingiausiu, save labiausiai tausojančiu būdu. Kita vertus, pamokų, kurios dažnai pirmą akimirką atrodo kaip tikrų tikriausios visiškos nesėkmės, nereikia bijoti. Jos labai gerai parodo žmogaus potencialą, jo tvirtumą, lankstumą, stiprybes. Jos leidžia parodyti save tokį gerą, koks tik tą akimirką esate. O jei dar nesate, leidžia save sukurti tokį, kokį visada svajojote matyti ir sutikti. Argi ne tada veriasi visas pasaulio grožis prieš akis?
O kaip į nesėkmes reaguojate Jūs? Ar kaltinate visą pasaulį, nedėkingai susiklosčiusias aplinkybes, valdžią?..
Ar suvokiate, kad už kiekvieną savo gyvenimo žingsnį esate atsakingas Jūs pats, ir niekas kitas?
Ką jau dabar galite padaryti, kad Jūsų gyvenimas eitų sėkmės keliu?
Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!