Cijonai – kaimas Linkmenų seniūnijoje. Kaimas kaip kaimas. Keletas trobelių ir trobesėlių. Buvo toks. Dabar į Cijonus važinėja turistiniai autobusai, nors plentas iki Laimos ir Rimo Rakauskų įkurto Paukščių kaimo dar nenutiestas. Tad net dviaukščiams autobusams visą kilometrą per mišką tenka vingiuoti smėlėtu ir duobėtu keleliu.

Turistus traukia čia lizdą susisukusi Laimės paukštė ir Rakauskų augintiniai – daugybė įvairiarūšių paukščių bei gyvulėlių. Gražiai sutvarkytoje sodyboje nuoširdžiai bendraudamas su šeimininkais pasijunti tarsi pasakoje, kurioje daug įdomaus, nematyto ir negirdėto.

Apie Laimos ir Rimo ūkį esame rašę. Kas nėra skaitęs, tas perskaitys, kas nėra pabuvojęs, tas apsilankys. Tam yra priežasčių. Neseniai sodyboje apsigyveno porelė vietiniams gyventojams dar nematytų, ramių ir grakščių gyvulėlių – alpakų. Tai ne drambliai, ne žirafos ir ne krokodilai. Alpakos – kupranugarių šeimos porakanopinis žinduolis. Jų gimtinė – Pietų Amerika. Čilėje, Bolivijoje jie naudojami kaip „transporto priemonė“, auginami mėsai ir vilnai. Alpakos vilna geresnė nei kašmyras. Ji net 6–7 kartus šiltesnė nei vilna, nealergizuoja kūno ir neskleidžia specifinio kvapo. Didesni už avis, ilgais kaklais ir mielais snukučiais gyvulėliai minta šienu, o žolę „nuskuta“ it žoliapjove. Naujiems gyventojams Rimas sukalė dvisienį namelį, uždengė stogu, o teritoriją aptvėrė tvora. Alpakos – ištvermingi gyvulėliai. Jie ištveria net dvidešimt penkių laipsnių šaltį, nebijo lietaus ir darganos. Apsieina jie ir be nuolatinės priežiūros. O štai meilės reikia. Meilės reikia visiems. Alpakos mėgsta glostymą, švelnumą, tačiau nepatikusį asmenį gali apspjauti arba įspirti. Pietų Amerikos gyventojai alpakas panaudoja ir gyvulių apsaugai. Pavyzdžiui, jei į avių bandą patenka plėšrūnas, alpakos kojomis jį spardo ir veja šalin.

Alpakų yra įvairių spalvų. Cijonų alpaka – patinas rudas, patelė, kuri netrukus turės palikuonį – juoda, garbanota galva. Veriantis didelių akių žvilgsnis įdėmiai stebi pasaulį. Patelės kojos apaugusios ilgoka vilna, tad atrodo tarsi vaikščiojanti su veltiniais.

Alpakų gausėja Lietuvoje, Europoje, net Skandinavijos kraštuose. Nereiklūs, ištvermingi kupranugarių šeimos atstovai sparčiai plinta pasaulyje. Jei būtų paskelbti „Mis alpakė“ rinkimai, Rakauskų augintinė be abejo pelnytų medalį.

Gyvulėliai jau spėjo apsiprasti su jiems įrengtu būstu ir teritorija. Patys pasirinko vietą „tualetui“. Ir, jei nuvežtume juos į Ignaliną, jie atbėgs į Cijonus ir atliks gamtinius reikalus. Toks įprotis.

Kol su R. Rakausku grožėjomės alpakomis, šeimininkė Laima lesino paukščius. Jais rūpintis jai geriau, nei gyvuliais. „Pagal turimų galvijų ir paukščių galvų skaičių, ko gero, esu didžiausias ūkininkas rajone“, – juokauja R. Rakauskas. Ironiškas tai juokas, kai žinai, kaip sunku tą ūkį tvarkyti, prižiūrėti. Tačiau, jei darbas yra mielas, tuomet gyvent nesunku. Lengviau ir apie ateitį galvoti.

Nuo redakcijos. Liepos 9 d. MI numeryje skelbėme konkursą „Šauniausios pramogos Ignalinoje“. Jo esmė – sužinoti apie pačias įdomiausias, patraukliausias rajono vietas, kur galima pailsėti ir papramogauti. Apie tokias vietas spausdinsime Jūsų atsiųstus rašinius, rengsime juos patys. Rudenį išrinksime gražiausią, informatyviausią rašinį, kurio autorius arba pasiūlęs įdomią temą, pagal kurią parengtas rašinys, bus apdovanotas redakcijos prizu. Šiandien pirmas mūsų skaitytojo rašinys šiam konkursui.