Akys užkliuvo už Kęstučio Čeponio žinutės. Na, gal ne žinutės, o visos informacijos apie Rusijos imperijos valstybinio geležinkelio Sankt Peterburgas–Varšuva tiesimą. Tada išsitraukiau senus močiutės nuotraukų albumus ir leidau sau paklaidžioti prisiminimuose – atgaivinti girdėtus pasakojimus, kurie, pamaniau, galbūt bus kam nors įdomūs. 

Šių įvykių dalyvis – mano prosenelis, ilgametis geležinkelininkas Justinas Ozarinskas (1909–1981). Nors Justinas visada laikė save ignaliniečiu, būtent dėl geležinkelio jis gimė ne Ignalinoje, o Sankt Peterburge. Jo tėvas Anupras Ozarinskas (1879–1961) su žmona Augustina (1889–1952) iš šio krašto išvyko į Sankt Peterburgą tiesti geležinkelio ir taip jau nutiko, kad Justinas ten ir gimė. Anupras su šeima ilgą laiką kėlėsi iš vienos vietos į kitą palei geležinkelį, kol vėl sugrįžo į Ignaliną. Čia apsistojo visam laikui. Justinas jau nuo 14 metų pradėjo dirbti geležinkelininku. Vėliau sukūrė šeimą su Elena Mačiulyte (1909–1989) ir pasistatė namus Vilkakalnyje, dabartinėje Vilniaus gatvėje namo Nr. 31. Keistai dabar atrodo, bet nelankęs universitetų Justinas laisvai kalbėjo ne tik gimtąja lietuvių kalba, bet ir vokiečių, rusų ir lenkų kalbomis, o jo patirti kasdieniai išgyvenimai (kaip ir daugelio to meto žmonių) atstoja garsių filosofų ir psichologų traktatus.

Istorijos apie žmoniškumą ir santykius

Turbūt klaidinga manyti, kad kažkada buvo geriau, teisingiau, lengviau, ar priešingai – blogiau. Kiekvienam laikmečiui ir kiekvienai kartai – savi sunkumai ir savi džiaugsmai. Nežinia, kaip mes jaustumėmės, atsidūrę  kitame laike, ir kitoje vietoje. Galų gale tai, ką dauguma laiko kliuviniais, iš tiesų yra tikras gyvenimas.

1939 m. Justinas Ozarinskas kartu su bendradarbiu geležinkelininku Povilu Pieviškiu buvo paimti į lenkų kariuomenę. Justinui tada tebuvo 30 metų. Namuose liko žmona ir 3 vaikai. Kariaudami prie Varšuvos, papuolė į vokiečių nelaisvę. Tais laikais areštas buvo kiek kitoks, nei dabar. Vokiečiai tiesiog paėmė iš jų ginklus ir nurodė kryptį į Vakarus, o pavymui nepagarbiai šūktelėjo: „Raus!“

Einant pakeliui, tokių kaip Justinas su Povilu daugėjo ir daugėjo, galiausia juos pasitiko užnugario policija ir pradėjo formuoti ištisas kolonas. Vieną naktį jie sustojo nakvynės šalia subombarduotos bažnyčios. Iš viso didžiulio būrio belaisvių išsiskyrė vienas žvitrių akių žydas. Kai visi sumigo, po galvomis pasidėję kelionmaišius su keliais kąsniais maisto ir kitais daiktais, prisėlinęs žydas iš Justino bandė ištraukti kelionmaišį. Kilo sumaištis, jiedu vos nesusikibo, tačiau vokiečių kareiviai numaldė šurmulį.

Anksti rytą vokiečių karininkas visus išrikiavo, o Justinui ir belaisviui žydui liepė išeiti iš rikiuotės ir paaiškinti, kas įvyko. Vokiečių karininko būta ne tik išmintingo, bet, manau, ir teisingo žmogaus. Jis, išklausęs abi puses, liepė vienam iš sargybinių atnešti medinį baslį, o tada paaiškino: „Jūs visi esate vienodoje padėtyje, esate karo belaisviai, nesiskiriantys niekuo. Bet šis žmogus norėjo atimti paskutinį kąsnį. Kaip manot, jis gerai pasielgė? Ką dabar su juo daryti?..“ Ir tuo metu rankos mostu sargybiniui liepė paduoti tą medinį baslį Justinui. Šis sunerimo. Juk žinojo esąs stiprus vyras (nuo jaunystės iki pensijos be vargo ant vieno peties nešiodavo medinius pabėgius), tad bijojo galįs net ir užmušti žydą. Paėmęs baslį imitavo smūgį, vos paliesdamas vagį basliu ir numetė į šalį.

Vokiečių karininkas Justinui garsiai šūktelėjo: „Nein, Gustav… Nein!“

Su tais žodžiais jis liepė baslį paduoti žydui. Justinas net nespėjo suvokti, kas įvyko, kai neteko sąmonės. Pasirodo, vagis ne tik nejautė kaltės, bet dar daugiau – jis lengva ranka būtų užmušęs Justiną, vanodamas basliu, jei sargybiniai būtų nesustabdę. Vienas iš kareivių padėjo Justinui atsistoti ir, karininko nurodymu, vėl padavė tą patį baslį.

Karininkas paklausė: „Hast du verstanden, Gustav?“

Justinas tuoj pat išmetė baslį, bet sugniaužtas kumštis buvo kur kas iškalbingesnis, o smūgis, pasiekęs žydą, leido jam akimirksniu pajusti ir žemės, ir kraujo skonį vienu metu.

Visą šį gyvenimo išminties spektaklį pamoką visiems belaisviams surengęs vokiečių karininkas jau buvo šautuvu nusitaikęs į gulintį žydą, kai iš už posūkio pasirodė kariniai automobiliai. Tą akimirką žydo gyvybė buvo išgelbėta. Turbūt tam, kad pajustų gėdą dėl savo poelgio, o gal kad bent viena nuodėme kažkas turėtų mažiau dėl to, kuris nevertas tapti nuodėmės priežastimi. Žydai buvo atskirti ir susodinti į vienus automobilius, o likusieji – į kitus.

Maždaug po mėnesio Justiną, kaip sveiką, stiprų ir darbštų bei sąžiningą lietuvį, nukreipė dirbti pas rimtą vokiečių ūkininką. Lygiai po ketverių metų Justinas grįžo į Ignaliną.

O tuo metu Ignalinoje…

Su vaikais likusi Elena Ozarinskienė per gražiausias metų šventes turėdavo neįprastų svečių. Ir nors mums žodis karas iškart kelia vien siaubą, net ir karo metu buvo akimirkų, kai viską pamiršę kariai vėl būdavo tik žmonėmis. Močiutė (vyriausioji Elenos dukra) pasakojo, kad vokiečiams Kalėdos – išskirtinai svarbi šeimos šventė, tad jie visi stengdavosi bent tą vakarą išeiti iš apkasų ir praleisti šeimose (nors ir ne savo) prie vaišių stalo. Ateidami „frontavikai“ atsinešdavo saldainių, šokoladų, mėsos konservų ir net savo šeimos nuotraukų. Nežinia iš kur, bet jie  turėjo ir žaisliukų puošti eglutei. Vokiečių kariai drauge puošdavo eglutes, o po vakarienės rodydavo nuotraukas, pasakodavo apie savo šeimas, namus.

Labiausiai apgailėtinas iš žmonių yra tas, kuris savo svajonėse regi tik auksą ir sidabrą, gyvena tik dėl naudos sau. Karo metu palei Ignaliną ėjo fronto linija. Vieną vakarą užsuko į Ozarinskų namus rusų kareiviai… pieno. Elena pripylė stiklainį pieno ir atsisveikino. Tą naktį baisiausiai bombardavo, šaudė… Po šio mūšio vokiečių kariai pasitraukė tolėliau  – į Vakarus. Visą naktį drebėjusi, rytą Elena išėjo pasižvalgyti ir labiausiai nustebo, ant laiptų radusi padėtą tuščią stiklainį nuo pieno, kurio buvo davusi kareiviams, ir 4 skardines mėsos konservų…

Vargu ar bereikia čia  komentarų. Pačios istorijos iškalbingesnės už bet kokius samprotavimus… O visa tai vyko karo metu.

Deja, turėjo mūsų senoliai ir kaimynų ignaliniečių (vienas jų – Rutkauskas), kurie be jokių skrupulų skundė kaimynus, o šiuos vežė į Sibirą. Apie tokius „pasiklydusius“ žmones galima pasakyti: „Jie esą tas kryžius, kurį teko nešti žmonėms, susidūrusiems su jais.“ Bet net ir į jų širdis kada nors Dievas atranda slaptas duris.

Autorės asmeninių archyvų nuotr.