Skip to content

Nepaprastas gyvenimas šalia „kitokių“ žmonių

Lina RAGINYTĖ

Jų kūnai sužaloti, o siela sugniuždyta ir paminta. Bet jų dvasia gyva ir sveika. Ir visai nereikia gailėti tokių žmonių. Jokiu būdu. Jų negalia tik labiau matoma, nei daugumos mūsų. Jinai yra išorinė ir ją pastebi visi, o dauguma mūsų savąją negalią nešiojasi savo širdyje, paslėpę nuo visų akių ir stengiasi niekam neparodyti. Šie žmonės gali regėti tokius dalykus, kuriems mes esame visiškai akli. Jie gan greitai pastebi, kas žmonėse gera ar bloga. Jie suvokia giliau nei mes, tik nepajėgia to išreikšti žodžiais. Tik ir jie, ir mes keliaujame skirtingais keliais, nes visi esame skirtingai unikalūs… Niekada nereikia nei su niekuo lygintis, nei varžytis, ypač su jais, su sutrikusio intelekto žmonėmis.

Kaip manote, kiek gali išgyventi žmogus? Daug, labai daug. Tas, kuris gali neįtikėtinai daug, yra nepaprastai stiprus, galintis nešti ir savo, ir šalia esančiųjų kryžių (na, mes juk taip vadiname ligos, nesėkmių palaužtų žmonių likimus). Tiesiog reikia šiek tiek pasikeisti, prisitaikyti ir nesitikėti, kad bus lengva. Apie kasdienį darbą šalia kitokių žmonių kalbamės su Liucija (GAILIUŠAITE) GYLIENE, savaitgaliais, vasarą ir atostogų metu su šeima gyvenančia Guntauninkuose (Mielagėnų sen.).

Penktadienio pavakarę užsukę į Guntauninkus, patekome į tikrą grybų puotą. Algis Gylys, Liucijos vyras, buvo tik sugrįžęs iš miško su pusšimčiu baravykų, o visas šio sezono laimikis – 800 miško gražuolių. Taigi, kvėpdami svaiginantį baravykų aromatą susėdome už medinio stalo po obelimi pasišnekučiuoti.

Sodyboje gyvena jau penktoji šios šeimos karta. Kažkada šiuos namus pastatė Algio seneliai, mamos tėvai. Čia Algis ir gyveno, ir žmoną į šituos namus parsivedė. Jiedu susipažino giminių vestuvėse ir draugavę 2-ejus metus, susituokė. Jaunas vyras be didelio vargo 1979 m. parsiviliojo Vilniuje dirbusią ir gyvenusią, nors kilusią iš Švenčionių, merginą. Taip jau sutapo, kad netrukus Algio tėvams prireikė ypatingos pagalbos – slaugos, tad moteris liko namuose slaugyti vyro tėvų, o šis kolūkyje dirbo vairuotoju. Iširus kolūkiams, jiedu liko be darbo. Šiaip ar taip, Guntauninkai tapo visišku užkampiu. Tad šeimos galva 1998 m. ėmėsi naujo plano. Nupirko Visagine butą ir jiedu išvyko į miestą. Algis įsidarbino Ignalinos atominės elektrinės Pagalbinių objektų apsaugoje, o Liucija iš pradžių – kavinėje, o paskui įsitvirtino Visagino pensionate.

Nors jau daugelį metų Gyliai gyvena Visagine, nebuvo savaitgalio ar atostogų, kad jie nevažiuotų į kaimą, į Guntauninkus. Juk čia jų žemė, draugai ir prisiminimai, čia – jų gyvenimas. Nors šeima turi apie 1 ha žemės, dirba tik kelias dešimtis arų. Jiems savo šeimai pakanka ir daržovių, ir malonumo dirbti žemę. Liucija juokauja, kad ji nepajėgi atsispirti sėklų lentynų vilionėms. „Kasmet rudenį pasakau sau ir šeimai, kad jau pakanka to lakstymo, darbų ir daugiau jokių daržų nebus. Bet tik žiemą iškelia sėklų lentynas parduotuvėse ir mane lyg kas hipnoze kokia paveikia. Negaliu nesiruošti naujam sezonui“, – pasakoja Liucija.

Besišnekant Algis ant pirštų suskaičiavo likusius kaimo gyventojus. Ne kas. Vos dvi dešimtys. O kadaise, sako, vien karvių buvo penkios dešimtys. Iš kur toks tikslumas? O gi Guntauninkų žmonės kaimo karves ganydavo visi paeiliui, tad negalėjo nežinoti, kiek bandoje galvijų. Briedžiai, stirnos – ir šiandien kasdieniai šio kaimo svečiai. Va, tik per kaimą tekanti Svyla nebeduoda vėžių. Čia jau bebrų kaltė, ne kitaip…

Jau 14 metų Liucija dirba socialinio darbuotojo padėjėja Visagino pensionate, kuriame gyvena 170 kitokių – protinę negalią turinčių žmonių. Jų gyvenimų istorijos įvairios, ligos eigos taip pat labai skirtingos, bet visi jie yra žmonės, norintys ir turintys teisę gyventi.

„Visa mūsų įstaiga suskirstyta skyriais, kuriuose gyvena žmonės pagal negalios stiprumą, išsivystymą ir pan. Kai kurie skyriai uždaromi ir tai daroma dėl pačių gyventojų saugumo. Nemeluosiu sakydama, kad viskas paprasta ir lengva. Pati pradžia buvo tiesiog baisi, nes visuomenėje sukurtos nuostatos, jog sutrikusio intelekto žmonės yra kažkas pavojingo. Iš tikrųjų taip nėra. Na, aš nekalbu apie sunkios formos ligas, lydimas paslaptingos, bet žiaurios agresijos. Tai visai kitas atvejis. Ir tai tikrai labai sudėtinga ir artimiesiems, ir tokius žmones slaugantiems darbuotojams.

Mano skyriuje gyvena 35 žmonės. Jie man tapę šeima. Laikui bėgant susigyveni ir prisitaikai prie jų. Tiesiog gali rinktis: ar nori juos suprasti ir tapti jų draugu, ar žiūri į juos kaip į naštą. Aš jiems tapau draugu. Kiekvieną dieną ateinat į darbą pasitinka, išpasakoja, kas jiems nutiko, kas kitiems nutiko. Labai dažnai pasijuntu lyg didelių žmonių darželyje. Tačiau nevalia pamiršti, kad jie yra labai jautrūs, daug jautresni net ir už vaiką. Be galo atviri ir jokio melo. Tiesiai šviesiai viską pasakoja, klausia. Jie neturi polinkio apgaudinėti ir siekti naudos prisidengus melu. Tačiau kažkokiu būdu patys jie labai skiria melą, bloga linkintį žmogų. Žinote, net ir tie, kurie nekalba, jie lygiai taip pat gražiai viską „pasako“ akimis, mimikomis ir rankų judesiais. Kartais net pati nustembu, kad su jais kalbuosi, nors jie net nekalba. Šie žmonės labai gražiai išlieja džiaugsmo emocijas, tiesiog jauti ore vibruojant jų džiaugsmą ir dėkingumą.

Tačiau net ir nepaisant to, šis darbas reikalauja pastangų. Nes esi priverstas nuolat laviruoti tarp dviejų pasaulių: šviesiojo ir tamsiojo. Nepaisant negalios, jų pasaulis yra šviesus!“, – pasakoja Liucija.

Autorės nuotr.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Reklama ir skelbimai svetainėje