Gyvenimo laikrodis sukasi ir sukasi ratu. Nespėji apsidairyti, o ir vėl viskas kartojasi, vėl liepa, nors, regis, dar visai neseniai prausėmės Joninių rasoje. Liepą pats vasaros brandumas dovanoja svaigų gėlių kvapą, pirmąsias naujojo derliaus dovanas. Tai metas džiaugtis ne tik savo darbo ir gamtos dovanomis, bet ir metas dalintis savo širdies ir bendrystės šiluma su šalia esančiu.

Liepos 24 d. Naujojo Daugėliškio krašto gyventojus bei jų svečius sukvietė tradiciniai šv. Onos atlaidai. Naujojo Daugėliškio bažnyčia paskirta Švč. Mergelės Marijos tėvų – šventųjų Onos ir Joakimo garbei, tad kasmet čia švenčiami tituliniai šios bažnyčios atlaidai. Turbūt nerasime šeimos be Onos ar Onutės, jei ne šiandien, tai vieną ar kelias kartas į praeitį nubridę. Gaila, kad šiandien šis vardas bemaž išnykti ketina, bet galbūt ir todėl, kad taip neįvyktų, daugėliškėnai ir Onines švenčia. Tikintieji dalyvavo šv. Mišiose, kurias aukojo mūsų kraštuose jau spėjęs savo įtaigiais pamokslais pagarsėti kun. Algis Vaickūnas iš Rimšės. Po šv. Mišių, savo dvasią pastiprinę, žmonės rinkosi prie kaimo seklyčios. Kartu su daugėliškėnais šventė ir rajono vicemeras Gintautas Kindurys su šeima, žemės ūkio viceministrė Lina Kujalytė, lydima rajono tarybos narės Editos Brukštuvienės, kiti svečiai.

Originalių šieno dekoracijų fone – scenoje sukosi vietos saviveiklininkai, vadovaujami Aldonos Jankauskienės. Autentiška liaudies daina su vizualizuotu rugiapjūtės darbu šokyje, pradėta Rugiapjūtės pradžios šventė. Ant svečių stalo tuoj pat pakvipo ir namine duonute, kurią pagarbiai atnešė bendruomenės pirmininkė Nijolė Kamarauskienė. Daina po dainos ir jau lingavo, siūbavo visas kiemelis. Bendruomenės nariai tradiciškai pasveikino ir miestelio Onas, Onutes ir Onytes.

Scenoje pasirodžius dviems baltiems angelams – žiūrovai nuščiuvo ir sukluso. Taip neįprastai daugėliškėnus ir svečius pasveikino Visagino TAU (Trečiojo amžiaus – senjorų universiteto) Šokio teatras. Šiam fakultetui vadovauja Nijolė Kliučinskienė, buvusi profesionali Operos ir baleto teatro šokėja. Ji atvyko gyventi į Visaginą ir čia subūrė niekada iki tol nebendravusių senjorų grupę, kurie visą laisvalaikį leidžia patys kurdami programą, ieškodami informacijos, siūdami sceninius drabužius ir mokydamiesi šokti. Nepaprastai turtinga visaginiečių programa – nuo klasikos (kuri ne retam girdėta ir matyta pirmą, o gal ir vienintelį, kartą gyvenime) iki tradicinių liaudies elementų. Kiekvienas turėjo unikalią galimybę ne tik pasiklausyti muzikos, dainų, pasižiūrėti šokio, bet ir labai koncentruotai bei maloniai praturtinti žinių bagažą. Kiekvienas patyrė, kaip šokio kalba galima pasakoti istoriją, perteikti įvairius žmonių išgyvenimus bei nuotaikas.

Turbūt ne visi spėjo pastebėti, kad vadovės Nijolės tautinis kostiumas – ne šio laikmečio rankų darbo kūrinys. Nijolės tėvai, buvę ilgamečiai Lietuvos valstybinio dainų ir šokių ansamblio „Lietuva“ šokėjai, savo tautinius drabužius paliko dukrai. Būtent šiuo pasaulį aplankiusiu šviesios atminties mamos kostiumu Šokio teatro vadovė ir buvo pasipuošusi.

Daugėliškio jaunimas nekantravo, laukdami savojo bendruomenės nario, VSAT Ignalinos rinktinės kinologo Mindaugo Subatkevičiaus ir jo augintinio – tarnybinio šuns Elvio pasirodymo. Žiūrovai stebėjo, kaip šuo vykdo įvairias komandas, padeda rūpintis valstybinės sienos apsauga ir pažeidėjus gaudyti.

Smagiu šokiu pasirodymą baigus visaginiečiams, šventės svečius toliau dainomis džiugino mokytojų Dalios Zabulienės ir Gitanos Lazauskienės duetas. Šventinę programą vainikavo balsingosios vidiškietės Viktorijos Bučelienės profesionaliai atliekamos populiarios dainos.

Šventusieji kartu ne tik bičiuliškai šnekučiavosi, bet ir gardžiavosi Sauliaus Panavo išvirta išskirtinio skonio šurpa. Nė vienas nepraėjo ir pro Daugėliškio krašto bendruomenės moterų rankdarbių parodą.

Visaginiečiai iškilmingai su tautine ir savo mylimo miesto – Visagino vėliavomis atskubėjo į Daugėliškį net 7 automobilių kolona. Mat su atlikėjais vyko ir giminės bei draugai, norėdami pamatyti, kaip gi kaime švenčiamos Oninės. Tokio reginio nepraleido net ir svečiai iš Anglijos. Šiuos žmones sužavėjo paprastumas ir laisvumas. Stebėjosi originalia scena (Aldonos Jankauskienės, Romo Lunecko ir Vaidoto Paukštės kūrinys), čia pat lauke surengta paroda ir gardžiomis vaišėmis. Ir ne tik stebėjosi svečiai. Jie dovanojo nuoširdaus ir laisvo bendravimo pavyzdį. Kurį galbūt galima būtų įgarsinti Justino Marcinkevičiaus žodžiais: „Visada žemėje per mažai gerų žodžių – meilės, tiesos ir dėkingumo žodžių. Mes dažnai taip ir išsiskiriame, nepasakę jų vienas kitam, nusinešame, užgniaužę juos savo širdyse. Praeiname abejingi pro medį, paukštį, pro žydintį rugį ir pro kenčiantį žmogų, tarytum ne vienos žemės broliai, ne vienos saulės vaikai būtumėm.“

Kai ryte sveikiname saulę, prisiminkime, jog ji šviečia ne  vienam, o mums visiems! Sveikatos visiems ir šildančios širdžių šilumos!

L. Raginytės nuotr.