Moliakalnio kaime, šalia Dūkšto, gyvenanti ir devintą dešimtį bebaigianti Genė Laurinėnaitė-Reikauskienė gyvenimu, sako, dabar patenkinta. Jai nieko netrūksta, ir pensijos į valias užtenka, nes moteris žino, ką reiškia išties blogai gyventi. Gražiausius jaunystės metus praleidusi Sibiro taigoje, ponia Genė yra išragavusi visus gyvenimo skonius, išbandyta ir badu, ir sunkiu darbu, ir Sibiro speigu…

G. Reikauskienė gimė Mažviliškės k. Gausioje šeimoje, kaip tuomet buvo įprasta, augo keturi broliai ir trys seserys. Laurinėnai nebuvo turtuoliai, bet gyveno gana pasiturinčiai. Kol su karo frontu neatšliaužė antroji raudonoji okupacija ir naujoji valdžia ūkininkų neapkrovė nepakeliamais mokesčiais ir prievolėmis. Ponia Genė sako, kad tų prievolių buvo tiek, jog jas atidavus, o pavėluoti nebuvo leista nė dienos, šeimai likdavo tik trupiniai.

Partizanų vado sesuo

Gal ir tai paskatino, kad Daugėliškio apylinkėse pradėjus burtis partizanams, du jos broliai – Mamertas ir Jeronimas – išėjo į mišką. Jau 1944 m. rudenį susikūrė garsusis „skrajojantis būrys“, kuriam vadovavo taujūniškis Jonas Kamarauskas-Karijotas, drąsus, bet ir gana žiaurus vadas. Jame daugiausiai vyrų buvo iš Paringio, Seniškio, Juodalaukio, Ožionių apylinkių. Vienu metu būryje buvo daugiau nei 130 kovotojų, jie buvo suskirstyti į keturias kuopas. Skrajojančiu pavadintas dėl veiklos pobūdžio, nes šis būrys niekada ilgiau paros nebūdavo vienoje vietoje, o nuolat judėdavo, per naktį kartais nueidavo po keliasdešimt kilometrų.

1945 m. gegužę Mikalavo miške partizanai kuopos vadu išrinko Mamertą Laurinėną-Mingailą. Brolio būryje kovojo ir Jeronimas, gavęs Brutenio slapyvardę. „Skrajojančio būrio“ bijojo ne tik stribai, bet kartais ir MGB kariuomenė vengdavo su juo stoti į atvirą mūšį. Todėl būrio vadai buvo perdėm drąsūs, kartais neįvertindavo priešo galimybių. Tokia laikysena lėmė būriui tragišką  lemtį. 1946 m. sausio 15 d. Ažvinčių girios pakraštyje, Želmeniškės (Prūsijos) kaime, būrį apsupo didelės Salako stribų ir kariuomenės pajėgos. Mūšyje žuvo 22 partizanai, dar keli buvo paimti gyvi. Vadas Mingaila buvo sužeistas, broliui Jeronimui pavyko jį išvežti iš mūšio. Jis gydėsi prie Dysnos upės, Janavo kaime, Kazio Juršio kluone. Vasario 5 d., dalyvaujant Švenčionių apskrities MGB vyr. įgaliotiniui Skotnikovui, Mingaila buvo suimtas. Iš jo paimtas pistoletas TT, 1322 rubliai, du lapai su slaptažodžiais dviems savaitėms ir laiškas seseriai. Vadas pasidavė be pasipriešinimo, tai buvo didžiausia jo gyvenimo klaida. Tokio rango partizanas (vadas) turėjo arba stoti į mūšį ir jame žūti, arba nusišauti. Tokia buvo to meto norma. Tačiau ir turėdamas ginklą, jis nei vieno, nei kito nepadarė, o vėliau tardomas išdavė ir visus kovos draugus, ir kelias dešimtis ryšininkų ir rėmėjų. Ir vis vien buvo sušaudytas. Mingailą teisė Ignalinoje 1946 m. rugsėjo 16 d. Vis dėlto, teisme jis atsitiesė ir pareiškė, jog „mano būrys kovojo prieš sovietų valdžią ir mūsų tikslas buvo nepriklausomos Lietuvos atstatymas“. Paskutinio žodžio atsisakė, pasigailėjimo neprašė.

Mingaila suimtas neatsitiktinai, jis buvo išduotas. Dabar jau aišku ir kieno. Išdavė jo sesers vyras Mykolas Kamarauskas. Jis partizanavo, bet 1945 m. liepą legalizavosi, o po mėnesio buvo užverbuotas Daugėliškio MGB viršininko Demidovo, turėjo agentūrinį „Milžino“ slapyvardį ir buvo pasiųstas ieškoti Mingailos būrio.

MGB archyvinėje pažymoje rašoma, kad Mingailos kuopa 1945 m. nukovė 27 stribus, 2 Raudonosios armijos karius, likvidavo 10 apylinkių pirmininkų, 7 aktyvistų šeimų narius, 3 partinius tarybinius darbuotojus ir nužudė 18 civilių gyventojų, taip pat ir vaikų (daugiausia tai buvo Izabelinės stribų šeimos). Net ir MGB archyvuose nėra duomenų, kad bent vieną civilį būtų nužudęs pats Mingaila, minimos kitos jo būrio vyrų pavardės. Tačiau, nežiūrint į tai, dėl civilių gyventojų žūties nei pats Mingaila, nei dar kai kurie jo būrio vyrai iki šiol nereabilituoti. Pasak ponios Genės, Mamertas buvo sušaudytas kažkur Latvijoje, bet kur – nežinoma.

Į tremtį

Dar 1946 m. M. Laurinėno teismo dokumentuose nurodyta visą jo šeimą represuoti, tačiau tai įvykdyta tik 1948 m. gegužės 22 d. masinės trėmimo operacijos „Vesna“ („Pavasaris“) metu (tik Mingailos žmona Stefanija buvo ištremta dar 1945 m.). G. Reikauskienei tuomet jau buvo dvidešimt metų. Ji su broliais, seserimis ir tėvais ištremta į Krasnojarsko kraštą. Neištrėmė tik sesers, kurios vyras buvo MGB agentas ir išdavė Mingailą.

Atvežė į taigą, kur arti nebuvo nei miesto, nei didesnės gyvenvietės, aplink siautėjo kriminaliniai nusikaltėliai (kaliniai), kurie dažnai užpuldavo politinius, sumušdavo, apiplėšdavo ir net nužudydavo. Tokių incidentų valdžia netyrė, reikėjo saugotis ir gintis patiems. Taip buvo sumušę ir apiplėšę Genės brolį Povilą, kuris be sąmonės gulėjo keturias valandas.

Bemaž vienintelis tremtinių darbas buvo – medžių sakų rinkimas. Visiems buvo išdalinti miško sklypai, kuriuose ir dirbta. Ponia Genė su ant ilgos karties įtvirtintu peiliu rėždavo medžių kamienus, kad po to tais rėžiais tekėtų sakai, kurie ir buvo renkami. Per metus kiekvienas rinkėjas prisakindavo iki 7 tonų sakų. Algų kartais nemokėjo po keturis mėnesius, o ir už pinigus vietoje nebuvo ką pirkti. Kai jų gaudavo, važiuodavo į parduotuvę gana toli. Pasak ponios Genės, vietiniai gyventojai pradžioje tremtinių bijojo, nes jiems buvo sakoma, kad fašistus atveža. Tačiau vietiniai greitai suprato, kad jokie čia fašistai, o normalūs žmonės, kurie labai gerai dirbo ir dar vietinius to mokė. Jau po trejų tremties metų lietuviai užsiaugindavo kiaulių, laikė karvių, kirtavietėse rovė kelmus ir sodindavo daržus, augino bulvių. Dar kiek vėliau vietoje pastatė kepyklą, klubą.

Pas kunigą – 50 km pėsčiomis

Ponia Genė, tuomet dar panelė Genutė, tremtyje sutiko politinį kalinį Alfonsą Reikauską iš Žemaitijos, iš Luokės. Kai nutarė tuoktis, reikėjo, kaip ir pridera, priimti šliūbą. Arčiausiai kunigas Jonas gyveno… tik už 50 km. Transporto jokio, tad taigos keliais iki dvasininko ankstų rudens rytą Genė ir Alfonsas pasileido pėsčiomis. Iki sutemų sukorė daugiau nei 40 km. Bet sutemo, reikėjo kažkur pernakvoti. Išgirdo šunį lojant, rado sodybą, joje ir pernakvojo. Ryte nesunkiai įveikė paskutinius kelis kilometrus ir surado kunigą. Jis buvo politinis kalinys. Kunigas jaunavedžius labai šiltai priėmė, sutuokė, pavaišino ir dar pyrago į kelią įdėjo. Laukė tie patys 50 km atgal, o „namuose“ – vestuvininkai. Bemaž dešimtį kilometrų lydėjo kunigas, o po to vėl vienu du. Kelyje užtruko, vėlavo, tad kai grįžo, beveik visi vestuvininkai jau buvo išsivaikščioję. Juos vėl sukvietė ir taip atšoko vestuves.

Namo

Dar tremtyje jiems gimė sūnus Stasys. Tas pats, kuris į arklinę „bričką“ motorą įstatė (apie tai neseniai rašėme, liepos 9 d. numeryje). Taigoje kamuoja spiečiai mašalų, tad net vaiko neįmanoma buvo į lauką išvesti. 1959-aisiais Reikauskus iš tremties paleido. Jie apsigyveno Alfonso tėviškėje Luokėje, Telšių r. Neužilgo vyro kraštietis, žemaitis Alfonsas Štraupa (Visagino merės Dalios Štraupaitės tėvas) juos pakvietė į Dūkštą, padėjo prisiregistruoti, susirasti darbo. Dūkšte ponia Genė su vyru A. Štraupos dėka buvo įdarbinti vietos žuvininkystės ūkyje. Dirbo tyliai, niekam nekliūdami. Saugumas taip pat į akis nelindo, tik kaimynai retkarčiais primindavo, kad ji – „iš banditų“ šeimos. 

Vyrą Alfonsą jau seniai Anapilin palydėjusi, dabar ponia Genė ramiai gyvena ir vargo nemato su sūnumi Stasiu. Bet metų našta savo žymę palieka, sako, jau daug ko neatsimenanti, tik seniai praėjusių dienų nuotrupas.

Brolis Jeronimas po to, kai Mamertas Želmeniškėje buvo sužeistas, išėjo iš miško ir užsiregistravo milicijoje, tačiau jam buvo įsakyta nuolat pranešinėti apie kitus partizanus. Jeronimas išdaviku netapo, todėl buvo suimtas ir ištremtas į Intos lagerius. Ten buvo kur kas blogiau, nei Sibire, daug žmonių mirdavo badu. Kartą Jeronimas nuo bado nualpo, be sąmonės buvo kelias valandas. Pamanyta, jog jis jau miręs ir buvo vežamas į morgą. Laimei, vienas žmogus suabejojo jo mirtimi, tad jis liko gyvas. Brolis Povilas į Lietuvą parvežė iš tremties paleistus tėvus, bet pats čia nerado darbo ir grįžo atgal į Sibirą, tik šįkart savo noru. Namo grįžo po 21-erių metų.

Nuotraukos ir nuotraukų reprodukcijos autoriaus