Skip to content

Prisiminėme Tverečiaus krašto šviesuolius

MI informacija

Per Onines minėjome 515-ąją Tverečiaus parapijos sukaktį. Šis kraštas nuo seno garsėja stipriu lietuvybės saugojimu, veržimusi į mokslo šviesą, aukšta dvasine kultūra. Iš parapijos kilę daug kunigų, daktarų, mokslininkų, kultūros ir politikos veikėjų – sunku būtų visus žymiuosius žmones net išvardinti. Daug kurie jų tapę menkai žinomi – laikas prigesina ir ryškiausių žvaigždžių spindėjimą. Tad šįmet nutarėme priminti plačiajai visuomenei paprastus, jokių mokslų nebaigusius žmones, kuriuos Didžiasalio „Ryto“ gimnazijoje įtraukėme į Tūkstantmečio žvaigždyną. Simboliška, kad būtent tokių pasišventėlių dėka šiandien kalbame ir rašome lietuviškai ir esame Lietuva, paribio žemė. Taigi nutarėme plačiau pristatyti knygnešį Aleksandrą Telyčėną ir vargonininką, tautosakos rinkėją Leoną Bielinį. Šį minėjimą inicijavo Švenčionijos kraštiečių klubas, o parengė prieš keletą metų mūsų gimnazijoje susibūrusi „Ryto“ draugija. Pamanėme, kad geriausia bus renginį skaidyti, tad penktadienio popietę surengėme minėjimus Tverečiaus ir Pošiūnų kapinėse, o sekmadienį prieš šv. Mišias pranešimas, iliustruotas kompiuterine pateiktimi, perskaitytas Tverečiaus bažnyčioje.

Į senas, jau turbūt trečią šimtmetį skaičiuojančias Tverečiaus kapines susirinko nemažas būrys žmonių. Čia, prie A. Telyčėno, Lietuvos knygnešio, kapo, pažymėto kukliu paminklu, renginį vedusi šių eilučių autorė priminė, kad daugybė nežinomų, jau pamirštų puikių dainininkių, audėjų, kalvių, artojų ilsisi šiame kapų kalnelyje. Tad šis minėjimas – nusilenkimas ir jiems visiems.

Paskui renginio vedėja supažindino su A. Telyčėno, Pošiūnų kaime gimusio žmogaus, kurio pavardė įrašyta į Lietuvos knygnešystės istoriją, gyvenimu. Beje, literatūroje apie Lietuvos knygnešių veiklą nurodoma jo gimimo data – 1871 m., nors antkapiniame paminkle iškalti 1869. Buvo primintas istorinis jo veiklos kontekstas: 1864–1904 m., kai Lietuvoje buvo draudžiama spauda lietuviškais rašmenimis, tad pasiryžėliams teko slapta, rizikuojant savo gyvenimu, gabenti ją iš Mažosios Lietuvos.

Į knygnešio veiklą A. Telyčėną-Lazinką paskatino žymus to krašto lietuvybės gaivintojas Tverečiaus klebonas Jonas Bur­ba (kunigavęs Tverečiuje 1879–1885 m.). Klebonui patiko Telyčėnų Aleksiukas, todėl dovanojo jam lietuvišką elementorių ir skaitinių knygelę, vėliau „užverbavo“ į knygnešius. Jauna­sis siuvėjas mielai įsijungė į šią veiklą. O ją skatino neapykan­ta carizmui – kerštas už tėvą, kuris buvo priverstas net 18 metų tarnauti caro kariuomenėje (kur prarado sveikatą), o grį­žęs gavo apie 1 ha žemės, iš kurios turėjo pragyventi.

Turimoje literatūroje Telyčėnas ir apibūdinamas pirmiausia kaip vaikščiojantis siuvėjas, tarmiškai tariant, kroučius, siūdavęs kelnes, sermėgas, kailinius. Geras savo ama­to meistras ir puikus pasakorius. O pasakodavo apie tai, ką pasiskaitęs lietuviškose knygose bei laikraščiuose.

Lietuviškų spaudinių Aleksandras gaudavo iš kitų knygnešių (Juozo Balčiūno, Juozo Baranausko). Net pats nuvažiuodavo į Rytprūsius (beje, vienintelis iš krašto knygnešių lankęsis Tilžėje). Arklį su vežimu išsinuomodavo iš kaimynų (savo neturėjo) už du rublius parai, kartais atsilygindavo knygomis. Vežime įsirengė slėptuvę – dvigubą dugną. Tilpdavo ten po 100 maldaknygių, elementorių ir kalendorių bei keli šimtai laikraščių. Knygas pirkdavo už J. Burbos pinigus, bet kaimie­čiams dalijo nemokamai. Platino jis „Varpą“, „Ūkininką“ ir kitus leidinius.

Draudžiamos spaudos Lazinka beveik visada turėdavęs. Už linksmą charakterį, aštrų liežuvį ir gerą siuvimą Aleksandras kaimuose buvo populiarus ir mėgstamas.

Kelionė į Rytprūsius arkliu trukdavo apie dvi savaites. Il­gainiui tverečėnai ėmė būkštauti, kad Lazinka gali įkliūti caro žandarams ir tokiu būdu jie prarastų arklį ir vežimą. Knygne­šys tai suprato, todėl spaudą pradėjo gabenti geležinkeliu.

Toks šio tauraus patrioto paveikslas liko žmonių atmintyje.

Po to padėkota Švenčionijos kraštiečių klubui, inicijavusiam šį minėjimą. Klubo pirmininko pavaduotoja Vanda Telyčėnaitė-Gumauskienė, atvykusi su dukra Aušra Vidugiriene, broliu Leonu, seseria Milda Rasteniene, yra knygnešio giminės: jų tėvas Leonas buvo Aleksandro pusbrolis. Jie ir prižiūri giminaičio kapą. Tad ponia Vanda pasidalijo prisiminimais iš tėvo pasakojimų, kaip garsusis giminaitis namie slapstė knygas, nes kratos buvo nuolatinės, ne kartą ir baudos buvusios skirtos. Jas susimokėti padėdavę ir kiti susipratę kaimo žmonės, nes vienam būtų buvę nepakeliama. Namuose buvo daugybė kubilų dvigubais dugnais, ten ir slapstyta draudžiama literatūra.

Pagerbę knygnešį bendra malda ir Lietuvos himnu, dalis minėjimo dalyvių patraukė į Pošiūnų kapines. Čia jau laukė ne tik pošiūniečiai, bet ir būrelis Erzvėto gyventojų. Džiugu, kad ir čia  atvyko giminaičių: jauniausias L. Bielinio anūkas Povilas Sereda, proanūkis Aidas Bielinis, proproanūkis Argaudas.

Renginio vedėja priminė Pošiūnų k. praeityje buvus didelį ir šviesų, išugdžiusį irgi gausų žinomų žmonių būrį. A. Telyčėno veikla susijusi su geru dešimtmečiu jaunesnio pošiūniečio Leono Bielinio gyvenimu. Apie šį žmogų esama tikrai daug ir išsamios informacijos, kurią dar 1996 m. Didžiasalio „Ryto“ mokyklos kraštotyrininkams pateikė jo duktė, beveik prieš metus mirusi Zinaida Aldona Bielinytė. 1997 m. ji buvo atvykusi į tradicinę mokyklos vakaronę, kuri tais metais ir skirta L. Bieliniui: pasakota apie jo gyvenimą, dainuotos jo užrašytos dainos. Apie jos tėvą išsamiai rašyta ir 2001 m. išleistoje knygoje „Tverečiaus kraštas“, ir daugelyje kitų leidinių.

Vėlgi svarbus istorinis kontekstas, kuris nulėmė 1882 m. šešių vaikų šeimoje gimusio L. Bielinio gyvenimą. Tėvai ūkininkai, susipratę lietuviai, tad namuose visada būdavo ir uždraustų lietuviškų knygų. Visi vaikai lankė rusišką Tverečiaus mokyklą, o lietuviškai skaityti išmoko namuose. Vyriausiąjį sūnų išleido mokytis į Peterburgą, labai norėjo siekti mokslo ir Leonas, tačiau tam jau nebuvo lėšų, tad jis įsiprašė mokytis nors pas Tverečiaus vargonininką. Čia susipažino su knygnešiais, įgijo jų pasitikėjimą ir padėjo platinti lietuvišką spaudą. Šią veiklą tęsė ir vėliau, vargoninkaudamas Adutiškyje, skatinamas ir remiamas klebono Krištaponio. Bielinis ne tik platino spaudą, bet ir rengė susirinkimus, kuriuose tą spaudą garsiai skaitė, mat kaimuose maža kas temokėjo lietuviškai skaityti. Tačiau dėl šios veiklos buvo valdžios nemėgstamas, tad persikėlė į Mielagėnus. Čia sėkmingai tęsė savo darbą. Po Pirmojo pasaulinio karo organizavo lietuviškas pradžios mokyklas Mielagėnuose, Adutiškyje, dar keliuose kaimuose.

Kai kraštą okupavo lenkai, prasidėjo L. Bielinio persekiojimas. Ne kartą teisiamas, verčiamas mokėti baudas L. Bielinis nepasidavė, pats mokytojauja, su bendraminčiais įsteigia „Ryto“ draugijos skyrių, suburia chorą, netgi dūdų orkestrą, rengia lietuviškus vakarėlius. Galų gale lenkų valdžia randa pretekstą jį iš Adutiškio atleisti. 1930 m. šeima apsisprendžia grįžti į gimtinę Pošiūnuose, kuri jau išnuomota svetimiems žmonėms. Atstatymo rūpesčius prisiėmė žmona Juzė, puiki šeimininkė, dainininkė, rūpestinga motina.

Nuo 1933 m. L. Bielinis pakviečiamas dirbti į Tverečių „Ryto“ draugijos skaityklos vedėju. Nors sveikata vis blogėjo, norėjosi ir čia, kaip Adutiškyje, suburti dainininkus. Jam buvo svarbu į kultūrinę veiklą įtraukti kiek galima daugiau gimtinės žmonių. Padėjo ir žmona: Pošiūnuose įsteigta šv. Kazimiero draugija, kuriai ji pirmininkavo, rengė lietuviškus vakarus. Apie tai rašyta „Vilniaus aušroje“.

Bielinio namai Pošiūnuose buvo atviri visiems, kam reikėjo kokios nors pagalbos. Kaimo žmonės mėgo dainas, todėl suėję dažnai padainuodavo, o Bielinis akompanuodavo fisharmonija. Taip jam kilo mintis rinkti savo krašte tautosaką. Geriausia Pošiūnų giesmininkė Marijona Telyčėnienė mokėjo daug senovinių dainų ir mielai sutiko talkininkauti. Prie jos prisidėjo Uršulė Vitėnienė ir Juzė Bielinienė, ir visos noriai įsitraukė į šį svarbų darbą.

L. Bielinis užrašinėjo dainas ne tik Pošiūnuose, bet ir kituose kaimuose aplink Tverečių. Paliegęs, sulinkęs, dusdamas su lazdele jis ėjo iš kaimo į kaimą kalbindamas senesnius žmones ir užrašinėdamas viską, ką išgirsdavo. Dainas rašė su melodijomis, kas tais laikais buvo retenybė. Jo surinkta 1000 tautosakos vienetų, iš jų 600 dainų, vertingų sutartinių. Jis minimas tarp geriausių liaudies dainų rinkėjų Lietuvoje. L. Bielinio užrašytos dainos ir dabar nuolat skelbiamos tautosakiniuose leidiniuose. Tai rodo jį turėjus nepaprastų muzikinių gabumų: praktiškai savamokslis muzikantas geba tobulai užrašyti iš klausos sudėtingas dainų melodijas!

1939 m. Lietuvai atgavus Vilnių ir Vilniaus kraštą, L. Bielinis su šeima persikėlė į Vilnių. Jis jau sunkiai sirgo ir dirbti nebegalėjo. 1941 m. prasidėjus karui, butas, kuriame gyveno Bieliniai, buvo subombarduotas, jie liko be daiktų ir be pastogės. Nutarė grįžti į Pošiūnus. Žmonai pavyko grįžti vasarą, o rudenį kaimynas, atvežęs į Vilnių sūnų, pasiūlė L. Bieliniui grįžti kartu, nes kito būdo išvykti  jau nebebuvo. Sunki buvo ta kelionė: ruduo, visą laiką lijo, keliai užimti karo technikos. Keliavo visą savaitę, pavargo, permirko, sušalo. Grįžęs susirgo plaučių uždegimu ir po mėnesio mirė. Taip tyliai, nesulaukęs nė šešiasdešimties metų, užgeso lietuvis patriotas, visą gyvenimą skyręs Lietuvai. Šį rudenį sueis 75-eri metai nuo jo mirties.

Jautrų žodį apie L. Bielinį, pažįstamą iš tėvelio ir dėdės pasakojimų, tarė praeityje garsi kultūros darbuotoja Bronė Sėliukaitė. Ji priminė susirinkusiems L. Bielinio pastangas suburti chorą ir styginių ansamblį Tverečiuje, gėrėjosi šio žmogaus atsidavimu visuomeniniam darbui, dėkojo už pastangas dėl gimtojo krašto dvasios išsaugojimo.

Šiltai kalbėjo jauniausias L. Bielinio anūkas Povilas Sereda. Jis priminė, kad senelio atminimo įamžinimas, medžiagos apie jį publikavimas buvo jo mamos, prieš metus mirusios A. Z. Bielinytės-Seredos nuolatinis rūpestis. Nors tėvui mirus, ji dar buvo vaikas, daug apie jo darbus pasakojo jos mama. Būtent ją, Juzę Gailiušaitę-Bielinienę, savo senelę P. Sereda įvardijo kaip namų atramą, prisiėmusią visus buitinius rūpesčius, gausios šeimos auginimą ir ne tik sudariusią vyrui sąlygas užsiimti visuomenine veikla, bet ir visokeriopai joje padėjusią. Daugiau kaip trisdešimčia metų pergyvenusi vyrą, jau garbaus amžiaus būdama atvyko į Rusiją, kur duktė buvo ištremta, padėti jai auginti vaikus. Anūkas prisiminė, kaip ji mokė lietuviškų dainų. Jis šiltai dėkojo, kad senelių šeima prisimenama ir pagerbta.

Po to kalbėjusi V. Telyčėnaitė-Gumauskienė džiaugėsi sėkmingu kraštiečių klubo bendradarbiavimu su Didžiasalio „Ryto“ gimnazijos „Ryto“ draugijos skyriumi, priminė L. Bielinio surinktos tautosakos vertę, siūlė rūpintis jo rinkinio išleidimu. Švenčionijos klubo vardu Tverečiaus ir „Ryto“ gimnazijos bibliotekoms ji įteikė po vertingą knygą „Tautotyros metraštis“, kurioje išspausdintas paskutinis išsamus straipsnis apie L. Bielinį.

Ir Pošiūnuose visus suvienijo bendra malda bei Lietuvos himnas. Žvakelių šviesa liko budėti prie senovinių paminklų tarsi žinutė, siunčiama iš šių laikų: mes jus prisimename, jūs esate mums svarbios gairės…

O sekmadienį Tverečiaus bažnyčioje prieš šv. Mišias įžanginį žodį tarė Didžiasalio „Ryto“ gimnazijos direktorė Elena Sekonienė. Ji gausiai susirinkusiems parapijiečiams priminė istorinės atminties svarbą šiandienos žmogaus savivertei. Po to skaitytą pranešimą apie A. Telyčėną ir L. Bielinį papildė vaizdai: parodyta knygnešystės laikotarpio apžvalga, kaip atrodė tekstas „graždanka“, kai lietuviški žodžiai rašomi rusiškais rašmenimis, parodyta Tverečiaus bažnyčia prieš šimtą, prieš aštuoniasdešimt metų, daug L. Bielinio nuotraukų iš šeimos archyvo.

Minėjimas baigėsi visų drauge sugiedota giesme „Lietuva brangi“.

Taigi prisimindami Aleksandrą Telyčėną ir Leoną Bielinį, kartu tarsi pagerbėme ir daugybę paprastų, mažiau žinomų to meto žmonių, kurie kviečiami neatsisakė dainuoti, vaidinti, šviestis, dalyvauti draugijų veikloje – jautė tikrą, nuoširdžią atsakomybę už savąjį kraštą. Jų dėka išliko šio krašto dvasia, nors jiems niekas už tai nemokėjo, priešingai – dažnai netgi baudė, persekiojo. Kartais netgi imi mąstyti, kad mes, XXI a. žmonės, esmingai pakeitėme vieną svarbią mūsų senolių mintį: jie savo įsipareigojimą kraštui išsakydavo fraze: kodėl ne aš, o mums patogiau ištarti: o kodėl aš? Labai norėtųsi, kad šiandien mes, nors ir liūdnai skaičiuodami nykstančius krašto kaimus, kiekvienas dėtume pastangas tą dvasią išsaugoti, užrašyti ypač vyresnių žmonių patirtis, skatinti istorinės atminties puoselėjimą, nes jos neatmindami tampame, deja, dvasios skurdžiais.Galbūt tai taps tradicija: visuomeninėms organizacijoms sutelkus jėgas kasmet krašto bendruomenei priminti vis kitą žmogų. Gimnazijoje įkurtas „Ryto“ draugijos skyrius žada ir toliau nenuleisti rankų.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje