Kiekvienais metais Ignalinos rajonas alsuoja įvairiausių švenčių ir susibūrimų pasiruošimu, laukimu, jų akimirkomis. Visuose rajono kampeliuose yra ką paminėti, prisiminti, kuo pasidžiaugti. Tačiau prakalbus apie šventes, norom nenorom įsirėžia Mielagėnų kraštas. Kas yra toji ašis ar branduolys, aplink save sukantys nepaaiškinamai patrauklių, stiprių, talentingų ir charizmatiškų asmenybių ratą, kuris į visas pasaulio puses skleidžia šviesą, tikėjimą bei viltį ir  įprasmina gyvenimą? Vargu ar rasime atsakymą. Ir nežinia, ar jis  yra. Tegalime mėgautis akimirka, kurią mums kasmet dovanoja šie, Dievo draugėn suvesti žmonės, ir pildyti krašto istorijos puslapius kaskart įdomesniais, bet visada išliekamąją vertą turinčiais akcentais.

Šeštadienį, rugpjūčio 6 d., šurmuliavo Mielagėnų kraštiečių šventė. Ir nors lietus visais įmanomais būdais bandė įbauginti susirinkusius, šventė vyko pagal planą. Susiglaudę miestelio bažnyčioje Mielagėnų krašto žmonės ir svečiai draugiškai šnekučiavosi, bendravo, dalijosi prisiminimais, apžiūrinėjo veikiančias parodas.

Pirmiausia buvo paminėtas Tumelėnų kaimo 300 metų jubiliejus. Deja, šis kaimas jau išnykęs, o jį  temena sena vieniša bakūžė ir prieš 5-ius metus pastatytas paminklinis akmuo bei kryžius. Kaimo istoriją ir gražius atsiminimus pasakojo tumelėniškiai: Švenčionijos klubo narys Albinas Cibulskas iš Vilniaus ir Mielagėnuose gyvenanti Ona Mačiulienė. Ir svečiams, ir buvusiems tumelėniškiams bei kitiems, nusipelniusiems pagarbos žmonėms,  dovanų įteikti visada Tumelėnų kaimą priminsiantys medaliai.

Antras, ne mažiau reikšmingas šventės akcentas – dailininko, gydytojo Vincento Smakausko atminimo įamžinimas. Didžiąją gyvenimo dalį vienas žymiausių 19 a. Lietuvos dailininkų  praleido netoli Mielagėnų esančiuose Paliesiaus ir Krikonių dvaruose, todėl nenuostabu, kad  daug jo darbų yra Mielagėnų šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje. Vincentas sugebėjo būti talentingas visose srityse. Jis buvo talentingas gydytojas,   dalininkas, skulptorius. Tądien jo biografiją, darbus ir įdomias gyvenimo detales visiems susirinkusiems pristatė inžinierius restauratorius Petras Kanevičius.

Gimė Vincentas Smakauskas 1797 m. sausio 1 d. Vilniuje. Nuo 1817 m. studijavo Mokytojų seminarijoje prie Vilniaus universiteto dailės skyriuje pas J. Rustemą, J. Sundersą, K. Jelskį. 1821 m. Vincentui Smakauskui suteiktas meno magistro laipsnis. 1823–1829 m. jis studijavo Peterburgo dailės akademijoje pas B. Šebujevą. 1829–1831 m. dėstė Vilniaus universitete. 1836 m. baigė Vilniaus medicinos chirurgijos akademiją, dirbo gydytoju Mielagėnuose. 1841–1858 m. – Varšuvoje, o vėliau iki mirties 1876 m. gyveno žmonai Emilijai Kublickaitei priklausančiameKrikonių dvare. Kur palaidotas Vincentas Smakauskas – nėra tiksliai žinoma, manoma,Mielagėnų kapinėse, Kublickų šeimos koplyčioje. Vincento Smakausko palikimas didžiulis ne tik Mielagėnų kraštui. Tai paveikslai, piešiniai, karikatūros, skulptūros. Beje, dalininkas savo asmeninio gyvenimo įžymesnius faktus nutapydavo paveiksluose ar nupiešdavo karikatūrose, o laiškuose tebuvo minimos detalės. Šio dailininko sukurtos šv. Petro ir šv. Pauliaus skulptūros pasitinka įeinančius į Mielagėnų šv. Jono Krikštytojo bažnyčią, o įėję į vidų, grožimės jo, bažnyčią puošiančiais paveikslais.

Pristačius Vincento Smakausko asmenybę ir nuopelnus Mielagėnų kraštui, kunigas Marijonas Savickas pašventino ir Mielagėnų bendruomenės drauge su kunigu parūpintą Vincento Smakausko atminui skirtą lentą ant vienos iš kolonų bažnyčios viduje, dešinėje pusėje. Šios atminimo lentos gamybą finansavo Paliesiaus dvaro savininkas Julius Ptašekas.

Trečiasis, taip pat labai svarbus šventės akcentas – savanorių pagerbimas ir įamžinimas. Buvo atidengtas ir pašventintas paminklinis akmuo, skirtas 1919–1920 m. nepriklausomybės kovų dalyviams, kilusiems iš Mielagėnų, Vyčio kryžiaus kavalieriams Mykolui Kalmantui ir Mečiui Kibickui bei 1919–1920 m. nepriklausomybės kovų savanoriams, taip pat kilusiems iš Mielagėnų valsčiaus: Stasiui Bagdzevičiui, Baliui Bajorūnui, Povilui Cibulskui, Vladui Grikiniui, Adolfui Talijūnui, Adolfui Jusiui ir Viktorui Simanavičiui.

Šioje įspūdingoje ir turinio prasme labai turtingoje šventėje skambėjo daug gražių žodžių, padėkų, prisiminimų, pasakojimų, eilių… Visa tai skirta išskirtiniams Mielagėnų krašto žmonėms, gyvenusiems, gyvenantiems ir gyvensiantiems Mielagėnuose,  kuriantiems jo istoriją ir įamžinantiems atminimą. Lenkiame galvas prieš Mielagėnų bendruomenės pirmininkę Valę Švarcienę ir kunigą Marijoną Savicką, prieš seniūnę Mildą Bielinienę ir visus Mielagėnų visuomenininkus, kurie jau seniai tapę žmonėmis legendomis, prasmigo gyvenimo pavyzdžiais.

„Važiuodamas į Mielagėnus, visiems sakiau, kad keliauju viešnagės į šalies pakraštį. Ir tik atvažiavęs supratau, kad patekau į Lietuvos centrą – į Mielagėnus“, –  sakė LR premjero patarėjas, knygų apie Nepriklausomybės laikų savanorius autorius, savanorių atminimo  įamžinimo iniciatorius Vilius Kavaliauskas.

Apie savanorių veiklą papasakojo Pulkininko Prano Saladžiaus šaulių 9-osops rinktinės narė Judita Rameikaitė. Dėkojęs mielagėniškiams už savanorių įamžinimą ir už patriotiškumo puoselėjimą visose kartose, Krašto apsaugos savanorių pajėgų 807-os kuopos vadas kapitonas Darius Baušys su savanoriais skyrė tris garbės salves: už savanorius, už Mielagėnų kraštą, už Lietuvą Tėvynę!

Kraštietis Leopoldas Stanevičius paskaitė savo kūrybos eilių. Apie meilę ir pagarbą žmogui, tėvynei ir jų istorijai kalbėjo tėviškėnas, istorikas, humanitarinių mokslų daktaras Jonas Juodagalvis. Padėkos žodžių negailėjo pulkininko Mykolo Kalmanto dukra Vanda Danutė Kazlaukienė. Sveikinimo kalbą sakė Lietuvos kariuomenės karių artimųjų sąjungos vadovas Vytautas Zbielskas, Švenčionijos klubo atstovas Albinas Cibulskas, LR Žemės ūkio viceministrė Lina Kujalytė, rajono mero pavaduotojas Gintautas Kindurys, seniūnė M. Bielinienė. „Nuoširdžiai dėkoju Mielagėnų bendruomenei, seniūnijai, Mielagėnų parapijos klebonui Marijonui Savickui, restauratoriui Petrui Kanevičiui, Paliesiaus dvaro savininkui Juliui Ptašekui ir visiems prisidėjusiems prie šios šventės rengimo ir joje dalyvavusiems“, – sakė G. Kindurys.
Po iškilmių mielagėniškiai ir svečiai klausėsi muzikuojančios liaudiškos muzikos kapelos „Sadūnai“, gardžiavosi kareiviška koše, bendravo, o vėliau linksminosi diskotekoje.

„Jaučiuosi laiminga, nes šventė praėjo sklandžiai, pakiliai ir gražiai. Tai geriausia, ko gali tikėtis organizatoriai. Juk tikrą laimę žmogui teikia glaudūs tarpusavio ryšiai. Visada stengiuosi, kad mūsų renginiai ir projektai būtų ne akimirkos pasilinksminimas, po kelių dienų tampantis iššvaistytu laiku ir beprasmybe, o ilgaamžiai dalykai, turintys išliekamąją vertę. Džiaugiuosi, kad man pritaria ir visi bendruomenės nariai. O kai yra pritarimas ir sutarimas, tada ir rezultatų nereikia „spausti“ per jėgą – viskas liejasi lyg iš Gausybės rago“, – jau po renginio svarstė Mielagėnų seniūnijos bendruomenės pirmininkė Valė Švarcienė.

Autorės, Algio Jakšto ir Rimos Misiūnienės nuotr.